Planuoju geriausią gyvenimo vasarą

Su birželiopyyyrma! 16 laipsnių aštuntą ryto žada daug. Ir tai tik vasaros pradžia. Pastaruoju metu blogo ravėjimą tenka iškeisti į rimtesnę veiklą, bet pažadu, kad ištikimai žymėsiuosi visus festivalinius, terasinius ir panašius įspūdžius. Taip pat ir anonsuosiu – kalendorių keliu į prioritetų viršūnę. Kol kas – šakėm ant vandens dėliojamas ateinančių trijų mėnesių nuotykių planas.

Vasara mieste

Visos įmanomos terasos Vilniuje, atrodo, jau atidarytos. Tiesa, „Chaplin“ vartai užverti, o per jų plyšį įžvelgiau tik statybinių šiukšlių krūvą. Nežinau ateities planų – kaip ir „Boom Boom“ terasos už „Baltų dramblių“. Girdėjau, kad ten įsikurti ketina su „Soul Box“ susiję asmenys, bet kad ir pats industrinis kiemas visai neprastas.

Esminis judesys, aišku, išliks „Vasaros terasoje“ ir „Vienuolyno kieme“. Viskio ir alaus remiamos gitaros, sintezatoriai bei mikrofonai – tik spėk suktis tarp antradienių ir ketvirtadieniųne, kai koncertai geri ir nemokami. Didžėjai – irgi patys smagiausi. „Mondayjazz“, Intakz su šeima, „Minimal Mondays“, „Love In Slow Motion“ – niekas vasaros vakarų namuose neleis.

Beje, atidarymo proga gegužės viduryje lankiausi ir dar vienoje atviroje vietoje – „Pietų parke“. Iš esmės Sereikiškių prieigose, netoli „Pas Erlicką“ sezonui įsikūrė „Cecho 48“ šeimininkas Berloga su visais savo globojamais tamsios ir nebūtinai muzikos skleidėjais. Erdvę ten dailiai rėmina vijokliai ir darko taškyti dažai, viskas kažkiek primena kokio nors draugelio kiemelį Užupyje ar Žvėryne, ir tai tikrai nėra minusas. Tikiuosi, taip tuščia, kaip „Ceche“, ten niekada nebus.

„Studio 9“ kiemą, matyt, irgi derėtų vadinti terasa. Jos vaibą saugo tvoros mūrai, bažnyčios bokštas ir gausūs medžiai. Man asmeniškai ne kasdienai ir ne pakeliui, bet ypatingesnė proga ten neliks nepaminėta. Juolab kad didžėjai – maždaug tiek pat pažįstami, visokie discomafai ir kiti baronai. Skėčių bei pavėsinių irgi yra.

Nepamirštam dar „Visų šventųjų baro“, ar kiemo. Pernai žiūrinėjau ten komiksus ir buvo labai nevilnietiškai meniška. To paties pavadinimo gatvėje, tikrai turėtum rasti. Tiks kai norėsi pasislėpti nuo sostinės paniatkių. Kaip ir „Jaltos“ šiltnamio prieigos, nors ten pažįstamų gal ir neišvengsi. Ir, aišku, didžiausi linkėjimai „foosin“! Betoninį sekmadienį ten praleisti visai netrukus pakviesiu ir pati.

Festivaliai

„GaDi“ jau įvyko, niekada nebuvau tame pank-elektronščikų suvažiavime, bet jis – tradiciškai pirmas ir vasarą prišaukiantis. Širdyje pirmas – „Sūpynės“. Šiemet labai minimalistiškai vaizdžios ir muzikos prasme sustiprėjusios. Keturios scenos – visada geriau nei dvi. Juolab kad nešokama į ne savo vežimą ir tiesiog pristatoma platesnė tos pačios nuotaikos gama. Spėju, kad skraidysiu tarp „Daugiau“ ir „Žemiau“ scenų – mano laukiamiausi yra Bruno Pronsato, 2562, Andre Lodemann, June Miller, Girių dvasios, Umiko, Zulusas… ir Sraunus, bet jis jau prie „Mažiau“. Kiti sako, kad puikiai paduos ir Demdike Stare ar Dam Mantle, ir aš, prisimindama visus Pakretuonės miškų nuotykius, atradimus ir praradimus, neturiu priežasčių jais netikėti. „Sūpynės“ yra festivalis, kuriame neturėk palapinės, bet turėk šimtą draugų, ir prasisuksi taip, kad pirmadienis pats ateis ir nusineš į darbą. Dar gausi ir užkąst, ir samagono. Perkam bilietus greičiau ir,beje, važiuojam traukiniu? Kitaip, nei „Pure Future“ atveju, nuolaido susitarimas su „Lietuvos geležinkeliais“ yra nebe pirmą kartą įvykęs ir visiškai tikras.

Joninės – pasirinkimų ir pirmų kartų metas. Ypač vilioja „Loftas Fest“ – idėja ir mastai yra man labai artimi. Be to, keli šimtai metrų nuo mano virtuvės. Džiunglių brolių ir boso pusbrolių pristatomos scenos su Jackie Murdah, RSD, Demolition Man ar Aries turėtų puikiai Naujamiesčio plytas suvirpinti – beje, mano aukščiau minėtame „Ceche 48“ apsigyvens muzika mintantis Ravezilla. Neįsivaizduoju, kas tai, bet skamba nuotaikingai. Aišku, daug anksčiau turėjau paminėti „Looptroop Rockers“, subjektyviai geriausią repo kolektyvą pasaulyje, ir padėkoti „Gatvės lygai“ už šių atgabenimą dar kartą. „Hercules and Love Affair“? Come on, negali nesidžiaugti ir neplanuoti išnuomoti savo pastalės vokiečių turistams. Che che. Bilietai čia.

Kitas variantas yra, emm, Tytuvėnuose. Prisipažinsiu, mano miesčioniškoms smegenėlėms teko atsiversti žemėlapį ir pasitikrinti, kur tai. Pasirodo, Kelmės rajone, pora šimtų kilometrų nuo Vilniaus. Jei ne akylieji Ore.lt, gal ir nebūčiau pastebėjusi „Open Air: Hipnozė“. O gros ten visi nuo „Partyzanų“ iki Intakz su Simao, aišku, ir „Golden Parazyth“ (akcija pasikviesti juos į „Sūpynes“, atrodo, nepavyko), dar „The Sneekers“, Moon Disco ir net Jama&W. Išankstinis – tik dvampenki, o atrasti naujas vietas visada įdomu.

„Burning Man“ turėtų būti kiekvieno laisvesnių pažiūrų žemės gyventojo „kibiro sąraše“ – manajame tikrai yra. Kol planai nesimaterializavo, pakūrenti Nevados dvasios žada sueiga „Degantis Jonas“. Panašus, kaip ten, suneštinio ir atvirai dalinamo gėrio principas, tiesa, su šiokia tokia rinkliava, kuri jau spėjo papiktinti mano „Facebook“ draugus. Gros Saga su auklėtiniais, „Baltic Balkan“ ir garso stebukladarys Tomas Dobrovolskis, tiesa, muzika čia ne tokia svarbi, kaip kitur – esmė yra apsikeitimas gera energija, atsikratymas blogosios, atradimas naujų mąstymo krypčių ir meno išraiškų ir taip toliau. Ukmergės rajonas, anyone?

Atrodo, birželis įveiktas. Liepa pasitinka keturiais muzikos dievais – trance, bass, techno ir chill. Aišku, kalbu apie Dūburio ežerą ir „Tundrą“. Devintas kartas. Tūkstančiai žmonių, atlaisvinti diržai ir batų raišteliai, namuose paliktos galvos ir mažai atsakomybės. Pernai buvo tikrai beatodairiškai, ryškiai, garsiai, nemiegotai smagu, net jei „Marlboro“ scena ir grojo „Sex On Fire“ per dažnai. Palapinės neprireikė. Šiemet šoksim pagal „Kryptic Minds“, Steve Rachmad, Bong-Ra ir tuos nuostabius tranzerius iš viso pasaulio. Beje, kompaktų padėliosiu ir aš – chill erdvėje. Dar, girdėjau, pusiau nesankscionuota scena užsimegs prie ežero, kaip ir pernai. Ir dar apie Shlohmo kažką girdėjau, bet gal tai tik erezijos? Pasirašyk čia.

Bijai dievų – neik į mišką. Tada gali važiuoti į Palangą. Tikrai, „Labas Festas“ man atrodo visai juokinga alternatyva. Palangą aplankyti verta vien dėl to, kad suprastum, jog ten niekada neatostogausi, o ATB, nors ir nulinksniuotas tūkstančius kartų, tūkstantinę minią tikrai geba pastatyti ant pirštų galiukų. Dar pridėk, kad visa tai – paplūdimyje už čyriką, ir kam skristi į kokią per brangią atogrąžų salą? Aišku, skristi reikia, juokauju. Bet, pasikartosiu, „Labas Festas“ patenka į mano sąrašą.

„Yaga Gathering“ ir vėl kvies prie to paties Spenglos ežero. Planuoju arba tapti pakeleive, arba nuomotis džipą, nes privažiavimas ten baisokas, bet viską atperka iki smulkmenų išieškota proto laisvės idėja ir jos įgyvendinimas. Ten atgija medžiai, mankštinasi gongai, sukasi palapinės ir kalba paveikslai! O šiemet grojaraštyje ir prieš keletą metų „Satta Outside“ (o grotuve ir dar seniau) gausiai džiuginę rusų surferiai „Messer Chups“. Ir labai daug kitų įdomių, atrasti ir pasidomėti vertų, atlikėjų. Tikrai labai labai labai rekomenduoju palikti visus nusistatymus ir įsivaizdavimus stalčiuje ir vykti. Nepigu, bet visiškai apsimoka.

Žinau, kad tuoj po „Sūpynių“ išsimiegoję minimalistai ims krutinti autobusų nuomos kompanijas ir paskelbs reivobuso į „Audioriver“ komplektaciją. Plocko žemę šią vasarą bučiuosiu ketvirtąkart – man nereikėjo nė vieno atlikėjo, kad tai žinočiau, bet ir „Royksopp“, Martyn, Carl Craig, Skream bei visų laikų vilalobosiškiausias Ricardo Vollalobos tikrai nepakenks. Labai nedaug eurų, pusė paros kelionės ir nuo juoko sustiprėjęs pilvo presas. Vietoj palapinės geriau imk pavėsinę.

Po Lenkijos ilsėsiuosi iki pat „Satta Outside“. Kad ir toje pačioje Šventojoje, kur alternatyvus kurortas įsisteigs trečią kartą, o iš viso – šeštą. Jau labai laukiu „Ritmo kovų“ ir paplūdimio sidro gėrimo čempionato. Tai – tik po estrados atradimų, kuriuos Noruišis akylai slepia, bet žinau, kad bus tik geriau, nei ankstesniais metais. O palapinę jau aišku, kad griaus MRK1 ir Cinnaman, ir aš vis dar negaliu patikėti, kad tokie geri dalykai vyksta greta „Titaniko“. Bilietai brangtelėjo, nepamiršk, kad ir emigrantai bei šiaip draugai iš Vakarų gali juos pirkti paprastai ir patogiai.

Dar? Reikia dar? Tai važiuojam į Kroatiją. „Outlook Festival“ gros Nightjar, ir jam būtų smagu sulaukti gausaus tautiečių palaikymo. Bijau prisižaisti su atostogų prašymais, bet „Soundboys.lt“ vairuojamas autobusiukas skamba ne mažiau viliojančiai, nei reivobusas į Plocką. Hm.

Neišsiplėčiau apie „Jamaiką“ (Aukštadvaris, neįtikėtinai gaivus dalykas), „PKSTVL“ (daug užsieniečių, besijaučiančių lyg namie, ir kojines padžiovę niekšingiausi mūsų didžėjai) ir turbūt dar kokį tuziną mažesnių ar didesnių atviro oro sueigų (kad ir badmintono turnyras kažkur Vilniuje, che che). Stebėk kalendorių.

Bus gerai, bus skambu, bus didinga, bus tiesiog geriausia vasara gyvenime. Kaip visada. Jei trumpai, šią vasarą linkiu netaupyti pinigų bilietams ir kurui – geriau jau ledų ir alaus atsisakyti porą vakarų per savaitę, tada ir pilvas paplūdimyje geriau atrodys.