Su birželiopyyyrma! 16 laipsnių aštuntą ryto žada daug. Ir tai tik vasaros pradžia. Pastaruoju metu blogo ravėjimą tenka iškeisti į rimtesnę veiklą, bet pažadu, kad ištikimai žymėsiuosi visus festivalinius, terasinius ir panašius įspūdžius. Taip pat ir anonsuosiu – kalendorių keliu į prioritetų viršūnę. Kol kas – šakėm ant vandens dėliojamas ateinančių trijų mėnesių nuotykių planas. Visos įmanomos terasos Vilniuje, atrodo, jau atidarytos. Tiesa, „Chaplin“ vartai užverti, o per jų plyšį įžvelgiau tik statybinių šiukšlių krūvą. Nežinau ateities planų – kaip ir „Boom Boom“ terasos už „Baltų dramblių“. Girdėjau, kad ten įsikurti ketina su „Soul Box“ susiję asmenys, bet kad ir pats industrinis kiemas visai neprastas. Esminis judesys, aišku, išliks „Vasaros terasoje“ ir „Vienuolyno kieme“. Viskio ir alaus remiamos gitaros, sintezatoriai bei mikrofonai – tik spėk suktis tarp antradienių ir ketvirtadieniųne, kai koncertai geri ir nemokami. Didžėjai – irgi patys smagiausi. „Mondayjazz“, Intakz su šeima, „Minimal Mondays“, „Love In Slow Motion“ – niekas vasaros vakarų namuose neleis. Beje, atidarymo proga gegužės viduryje lankiausi ir dar vienoje atviroje vietoje – „Pietų parke“. Iš esmės Sereikiškių prieigose, netoli „Pas Erlicką“ sezonui įsikūrė „Cecho 48“ šeimininkas Berloga su visais savo globojamais tamsios ir nebūtinai muzikos skleidėjais. Erdvę ten dailiai rėmina vijokliai ir darko taškyti dažai, viskas kažkiek primena kokio nors draugelio kiemelį Užupyje ar Žvėryne, ir tai tikrai nėra minusas. Tikiuosi, taip tuščia, kaip „Ceche“, ten niekada nebus.