Žvaigždė, vardu Rusija
Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi”.
Jau vien ką reiškia Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo, griežtai pasmerkusio mėginimus „perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją”, nes esą kyla mėginimų „falsifikuoti istoriją pažeidžiant Rusijos interesus”, sudaryta komisija, kuri ruošiasi ginti valstybę, t.y. Rusiją, nuo istorijos “falsifikavimo”.
Toks putiniško režimo agresyviai arogantiškas žongliravimas istorijos faktais (beje, kaip čia neprisiminsi Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų – lenkų ir lietuvių – išvijimui iš Kremliaus paminėti?), nekrofilo J.Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko”, autoriteto renesansas, isteriškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas ir t.t. – tai jau ne tik erzina, kad „Rusijos protu nesuvoksi”. Tai skatina mąstyti – dėl nacionalinės savigarbos! – apie sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo svarbą.
Kaip teigė tarptautinės teisės ekspertas D. Žalimas, „kol deryboms dėl žalos atlyginimo sąlygų nėra, svarbiausia, kad Lietuvos elgesys keliant savo teisėtą reikalavimą būtų pakankamai nuoseklus ir ilgainiui netaptų tiek pasyvus, kad prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui”.
Kita vertus, nors Lietuvos piliečių valia dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo jau yra išreikšta 1992 m. birželio 14 d. referendume, o Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo” ir taip įpareigojo Vyriausybę siekti, kad Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius, šiandien visiškai akivaizdu, kad dėl naujosios Rusijos psichozės ir atitinkamų mūsų santykių su ja sovietų okupacijos padarytos žalos atlyginimo aktą, mano supratimu, artimiausiu metu matysime kaip savo ausis be veidrodžio.
Tai toks pat sunkiai įsivaizduojamas dalykas kaip, tarkim, teiginio „Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės” tapsmas abonentokratiškos valstybės Seimo nario – Tautos atstovo – veiklos kategoriniu imperatyvu.
Nors įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo” preambulėje pabrėžiama, kad šis įstatymas yra grindžiamas visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, istorinė atmintis liudija – kad ir kaip būtų liūdna! – kad Rusijai, švelniai tariant, nusišvilpti ant tarptautinės teisės normų ir principų. Kaip antai ant fundamentalaus principo „Pacta sunt servanda”, t.y. „Sutarčių privalu laikytis”.
Atsižvelgiant į išdėstytas niūrias realijas norisi pridurti: reikalinga beribė savitvarda, kad nepradėtum nevalingai kriokti ar bent jau susilaikytum nuo nenorminės leksikos, žinoma, rusiškos, vartojimo.
Ir dar. Matyt, tik laiko klausimas, kai dėl „deržavos” interesų Rusijoje bus paskelbta, kad Žemė sukasi ne aplink žvaigždę, vardu Saulė, kurią genialusis Viktoras Cojus kitados apdainavo, o aplink žvaigždę, vardu… Rusija.
