Vytautas Radžvilas. Apie sąmokslo teoriją ir tai, kam reikalinga tokia lengva vaikų atėmimo iš tėvų procedūra

Mes sąmokslą galime apibrėžti daug racionaliau, – sąmokslas – tai yra tam tikri žmonių veiksmai arba veikla, kuriais siekiama kitokių, nei oficialiai įvardijama, tikslų. (Vytautas Radžvilas)

Tada be jokios abejonės galima drąsiai sakyti: „kad visa pasaulio istorija, yra tam tikra prasme sąmokslų istorija“, nes to priežastis yra tiesiog banali, – kas, ir kiek kartų pasaulio istorijoje yra atvirai prisipažinęs, kas siekia blogio? – Juk net baisiausi dalykai visada būdavo įvilkti į labai gražų ir patrauklų rūbą.

Taigi, jeigu kalbame apie sąmokslo teoriją-ne teoriją, man visiškai neturi skaudėti galvos dėl to, ar yra nors vienas centras, kuris daugelį dalykų koordinuoja ir taip toliau. Bet aš aiškiai matau, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Lietuvoje, forsuojamas visiškai beprasmiškas ir absurdiškas įstatymas, vėlgi, apeliuojantis į gerus dalykus, tai yra saugoti moteris ir vaikus nuo smurto, kuris, be jokios abejonės atveria kelią praktikoms, įmanomoms tik totalitarinėse valstybėse.

Todėl, galiu visai ramiai paklausti, kam iš tiesų tada reikia tokios lengvos vaiko atėmimo iš tėvų procedūros? – Ir, jeigu pagalvoju kodėl reikia, – tai užtenka pasidomėti, kodėl, tarkime, šitos vadinamosios mados pirmiausiai eina iš Skandinavijos šalių, ypač Norvegijos.

Reikalas tas, kad daugybė žmonių yra tvirtai įsikalę į galvas „neginčijamą tiesą“, kad Skandinavijos šalys yra gerovės etalonas. Bet kiek žmonių žino tiesą, kad Skandinavijos šalių padėtis yra katastrofiškiausia demografiniu aspektu?

Nes visose šiose (Skandinavijos) šalyse, dėl daugybės priežasčių, gimstamumas yra neįtikėtinai sumenkęs. Ir todėl, kas galėtų paneigti, kad būtent šios šalys mėgindamos išspręsti šią problemą, vykdo tai, ką sąlygiškai galima pavadinti klasikine kolonijine politika.

Vargingesnėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, kuria tinklus, kurie paprasčiausiai jų gyventojus aprūpins vaikais. Šiuo atveju reikia suvokti moderniojo kapitalizmo logiką, kad pats vaikas tėra paprasčiausias ekonominis resursas. Jeigu tu dirbi šį darbą, tai aišku, kad skandinavų šeima, kuriai šio vaiko reikia, be abejo, sumokės už jį nemenkus pinigus.

Visiškai neatsitiktinai visoje Europoje kyla triukšmas, kad šis vaikų atėmimo palengvinimas gali atverti kelią ir įvaikinimui taip vadinamose vienalytėse šeimose. Jeigu pažiūrėtume iš grynai technologinio taško, tai be jokios abejonės, manyčiau, kad ir šitas aspektas gali būti labai svarbus, ir štai kodėl:

Jeigu ideologija mums dieną naktį perša mintį, kad tarp įprastinės, natūralios, skirtingų lyčių asmenų šeimos ir vienalyčių asmenų šeimos nėra skirtumo, tai vis tiek ši ideologija turi vieną keblumą, kurį žūtbūt reikia pašalinti, – nes net ir labiausia jos paveiktas žmogus gali paklausti, ir visada paklaus:

Gerbiamieji, jūs sakote, kad tokios šeimos vienodos, – tai vis dėlto jūs nepripažįstate, kad esama kažkokio skirtumo, dėl kurio vieni gali turėti vaikų, o kiti ne?

Tai štai, įvaikinimo procedūros tokioms šeimoms padeda išspręsti kokią problemą? – Šitą nepaneigiamą skirtumą pamažėle užtrint. Todėl kad, kuomet vaikų darželiuose, tarkime, yra įprastos šeimos vaikai ir, taip vadinamųjų „dviejų tėčių“ ar „dviejų mamų“ vaikai, yra daug lengviau aiškinti, kad jokio skirtumo nėra.

O, kokio masto yra sąmokslo teorijos ir ne teorijos, – tai net Lietuvoje yra darbų, užtenka paprasčiausia pažiūrėti į statistiką, kokie milijardai sukasi reprodukcijos versle (reprodukcijos verslas). Yra daugybė prieinamų informacijos šaltinių, tik bėda ta, jog, jeigu žmonės nemato arba nesuvokia pamatinių idėjų, kurios slypi po, tarsi tokiais nekaltais veiksmais, – jie paprasčiausiai nesuvokia tų statistikų reikšmės ir tikrosios prasmės.

Ir žinoma, kuo daugiau yra tokio nesupratimo, naivumo, tuo žinoma yra lengviau slopinti kitaminčius, skelbiant viską sąmokslo teorijomis.

Manęs, kaip jau minėjau, visiškai nedomina, kas ten kur sąmokslauja ar kur yra sąmokslo centras. Aš tiksliai žinau, kad, pavyzdžiui, skandinavams ir ypač norvegams reikia tų pačių vaikų, ir jie Lietuvoje neatsitiktinai vykdo programas, kurios, kaip mes žinome, pačioje Norvegijoje buvo uždarytos.

Visi žinome tą garsiąją istoriją, kuomet sociologiją baigęs norvegų žurnalistas fantastiškai demaskavo vadinamuosius genderizmo ideologijos skleidėjus pačioje Norvegijoje.

Šalis apsijuokė prieš visą Europą. Kas nori tą patį filmuką gali pasižiūrėti internete. Tuo tarpu Lietuvoje ramiausiai daromi dalykai, kurie šokiravo pačią Norvegijos visuomenę. Tai šiuo atveju klausimas yra retorinis:

Ar tie Lietuvos valdžios pareigūnai, kurie būtinai šią istoriją turi žinot, ar jie yra paprasčiausia kvaili, ar cinikai, nes jiems mokama, ar aktyviai dalyvauja savotiškame sąmoksle kartu su norvegais?

Jeigu Lietuvos pareigūnams yra laisviausia prieinama informacija apie tai, kas yra genderizmo ideologija, ir pas mus toliau lyg niekur nieko ta pseudo-mokslinė ideologija finansuojama, vadinasi aš turiu teisę kelti klausimą, kad už skambių ir gražių žodžių vyksta kažkas kita.

Taigi, išgirdus apie sąmokslo teoriją reikia išmokti tinkamai į tai reaguoti. Maloniai paklausti, – jeigu jūs mane kaltinate sąmokslo teorija – ką turite galvoje? O pateikus šį apibrėžimą, kad sąmokslas iš tiesų yra kitokia, nei oficialiai pristatoma ir deklaruojama veikla, tada visas mūsų gyvenimas yra didesnių ar mažesnių sąmokslų visuma.

Lenkijos televizija Polsat pristato dokumentinį filmą apie Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemos Barnevernet vykdomus grubius žmogaus teisių pažeidimus ir šeimų ardymą, atiminėjant iš niekuo nekaltų tėvų jų vaikus. Dokumentiniame filme keliamas klausimas – kaip ir kodėl tokie protu nesuvokiami dalykai dedasi iš pirmo žvilgsnio klestinčioje XXI a. gerovės valstybėje?