V.Uspaskich: “Situacija Lietuvoje stabili, bet nelabai progresuojanti”
“Pasaulio piliečiu” save vadinantis LR ūkio ministras lankėsi Vašingtone
Šių metų kovo 3-5 dienomis visų Amerikos pabaltiečių dėmesys buvo nukreiptas į JAV sostinę Vašingtoną, kur vyko 6-oji Jungtinio Amerikos Pabaltiečių Komiteto (Joint Baltic-American National Committee-JBANC) konferencija. Dalyvauti joje atvyko aukštus postus JAV, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje užimantys politikai. Čia apsilankė ir plačiai išgarsėjęs Lietuvos ūkio ministras Viktor Uspaskich. Praėjusį ketvirtadienį JAV Kongrese jis kartu su LR ambasadoriumi JAV ir Meksikai Vygaudu Ušacku atidarė parodą “Karas po karo” apie lietuvių rezistenciją, o kovo 4-ąją su kitais dviem Baltijos šalių ūkio ministrais JAV Prekybos rūmuose sudalyvavo dalykiniuose priešpiečiuose, amerikiečius verslininkus ragindamas intensyvinti prekybinius bei ekonominius ryšius su Baltijos valstybėmis. AL “Rytų pakrantėje” priedo korespondentei su ministru V.Uspaskich pavyko trumpai šnektelėti šeštadienio vakare iškilmingos JAV-Baltijos šalių fondo (USBF) vakarienės (Gala Awards Dinner) Ritz-Carlton viešbutyje metu.
– Trumpai papasakokite, kaip ir kada atvykote į Lietuvą, ar lengvai Jūs ir Jūsų šeima priprato prie gyvenimo kitoje šalyje?
– Aš esu kilęs iš Archangelsko srities (Rusija), kur 1959 metų liepos 24 dieną gimiau Urdomos miestelyje. Nuo 1976-ųjų gavau darbą naftos ir dujų vamzdžių montavimo kompanijoje „Neftianoj gazprom“. 1987 metais LR vyriausybės buvau pakviestas specialiam projektui į Kėdainius – dujotiekių magistralės statybai. Tuo metu būdamas vos 28-erių su šeima persikėliau į Lietuvą, Kauno Technologijos Universitete įgijau finansų ir kreditų magistro laipsnį. Po Nepriklausomybės paskelbimo gavau Lietuvos pilietybę.
Nebuvo sunku priprasti prie šios šalies, čia jaučiuosi kaip namuose. 1990-aisiais pradėjau savo pirmąjį verslą Lietuvoje, įkūriau individualią įmonę „Efektas“. Nuo šių metų esu paskirtas Lietuvos ūkio ministru.
– Ką reiškia būti „svetimu“ pranašu, t.y., gyventi kitos tautos žemėje ir net užimti vadovaujančias pareigas valdžioje? Ar ne lengviau būtų buvę daryti tą patį Rusijoje?
– Visų pirma, nesijaučiu čia svetimu. Lietuva – tai mano namai. Čia gimė ir užaugo mano vaikai. Jokių aukštumų specialiai nesiekiau. Tiesiog investavau į Lietuvą, ilgą laiką dirbau šios šalies labui. Deja, joje labai daug nusikalstamos veiklos, kas man nepatiko ir dabar nepatinka, todėl ir nuėjau politiniu keliu, siekdamas šitai aptvarkyti. O kas liečia gyvenimą Rusijoje, apie tai net negalvoju. Aš ne iš tų, kurie svarsto apie tai, ko nėra…
– Lietuva ir Europos Sąjunga mūsų šalies ūkio (ekonomikos) požiūriu – kas pasikeitė po 2004 metų gegužės pirmosios?
– Mano manymu, kol kas nieko…
– Tai kaip Jūs bendrai paėmus vertinate dabartinę situaciją Lietuvoje?
– Stabili, bet nelabai progresuojanti. Nors narystė NATO ir ES suteikia investicijoms stabilumo garantą. Labai sunku kažką pasiekti esant valdžioje net keturioms politinėms partijoms, kurios tarpusavyje visiškai nesutaria.
– Jūsų įkurta ir vadovaujama Darbo partija įnešė Lietuvoje nemažą politinę sumaištį. Bet ar pavyks įgyvendinti savo rinkiminius pasižadėjimus? Dauguma Lietuvos žmonių pavargo nuo problemų… Kada gyvensime geriau?
– Tikrai įnešė…(ministro veide atsirado šypsenėlė), bet juk Vyriausybėje neturime absoliučios valdžios, tai sunku ką ir įgyvendinti. Tačiau Darbo partija jau pradėjo tesėti savo pažadus. Tiktai kai kurie LR Seimo „senbuviai“ labai trukdo atlikti mūsų užplanuotus projektus, tuo pačiu patys dirbdami labai neracionaliai. Pastoviai pagalius į ratus kaišioja liberalcentristų ir konservatorių partijos.
– Ar tikėjotės tokio Jūsų partijos pranašumo Lietuvos Seimo rinkimuose?
– Taip, tikėjausi… Jau nuo pat rinkimų pradžios matėsi, kad bus išrinktas naujosios Darbo partijos daugumos Seimas.
– Ar nebuvo gaila Kėdainius iškeisti į Vilnių, pradėjus LR ūkio ministro darbą Vilniuje?
– Ką Jūs turite omenyje “iškeisti”? Aš ir dabar gyvenu Kėdainiuose, o Vilniuje tik dirbu. Juk ir čia, Amerikoje, Jums gyvenantiems reikia neretai nemažus atstumus įveikti nuo namų į darbą, taigi tas net neturėtų atrodyti keista. Nėra jau čia taip toli nuo Kėdainių ligi Vilniaus – važinėju. Kėdainiai – tai mano tėvynė. Šis miestas – tai mano pagrindas po kojomis. Mano patarėja, beje, (atsisuka į šalia sėdinčią Renatą Dromantaitę), taip pat kėdainietė.
– O žmona?
– Mano dabartinė žmona Jolanta yra kilusi iš Kauno.
– Ar tai Jūsų pirmoji viešnagė Amerikoje?
– Ne, Amerikoje buvau ir anksčiau verslo bei darbo reikalais. Teko apsilankyti Niujorke, Kalifornijoje, Las Vegas, Los Angeles, Vašingtone ir net Dakotos valstijoje. Į Vašingtoną dar atvažiuoju dėl vaikų: dukra Julija (21 m. amžiaus) ir sūnus Edvardas (17 metų) JAV jau šešerius metus studijuoja.
– Ar žinote, kad Kėdainių Konservų Fabriko produkcija jau baigia „užkariauti“ Ameriką?
– Ne tik kad žinau – juk tai mano tebevadovaujama įmonė. Juk tai mūsų lietuviškas verslas, gaminame puikius produktus, kuriuos žmonės mėgsta visur – net ir Amerikoje, įdomioje bei turtingoje, galbūt platesnių galimybių šalyje…
-Ačiū už pokalbį ir sėkmės.
Eugenija FEDOSEJEVA
