Seimas politiko akimis
Atėjęs į Seimą pradžioje patyriau lengvą “šoką”. Pasitvirtino abejonės, kad dabarties Seimas nėra ta vieta, kur politikai vadovaujasi vien savo įsitikinimais, tiesa ir sąžine. Jame susiklostė taisyklės, kai nelieka vietos moraliai politikai. Dažniausiai iš kelių blogybių pasirenkama mažesnioji. Didesnioji Seimo narių dalis yra valdoma politinės konjunktūros ir ne visada atsižvelgia į savo ar savo partijos idealus. Partijų programos yra mimikrinės (supanašėjusios), praradusios ideologinį tapatumą. Nedaug kuo skiriasi, tarkime, liberalių partijų programos, beveik vienodos kairiųjų ir dešiniųjų partijų socialinės programos, mokesčių sistema ir kita. Rinkėjas atskiria partijas tik pagal jų lyderius (lyderių partijos). Žiniasklaida jas vadina lyderių vardais ir lyderiams sudaro išskirtines galimybes reklamuotis. Visuomenė kitų iškilesnių ir gabesnių partijos veikėjų praktiškai nemato ir negirdi. Nuolatinis tų pačių veidų ir kalbų vaizdinys didina nepasitikėjimą ir visuomenės depresiją. O koks nuostolis partijai, jei lyderiai įkyrėję ir nesimpatiški? Seime juntamas svarbių postų godulys. Ketvirtadalis parlamentarų yra „politiniai turistai“, nes yra perbėgę į naujai susikūrusias partijas ar kitas frakcijas. Juos vilioja aukštesni postai, priimtinesni komitetai. Ar perbėgėliai gali atstovauti juos į Seimą rinkusiems rinkėjams? Senbuviai Seimo nariai iš anksčiau yra suradę nišas politinės veiklos erdvėje. Naujai atėję dažnai dirba ne pagal savo kompetenciją bei turimą administracinio darbo patirtį. Komitetai ir komisijos formuojamos tik pagal politines kvotas. Nesistengiama susieti turimos profesinės patirties su politine. Strateginiuose komitetuose šaliai neretai atstovaujama nemokant užsienio kalbos ar visiškai neturint užsienio darbo patirties. Opozicija, kuri šioje kadencijoje labai gausi, iki šiol neturėjo teisės vadovauti komitetams, komisijoms. Todėl yra mažesnės jos savirealizacijos galimybės. Opozicija tarsi lieka naudingos veiklos užribyje ir negali parodyti savo konkrečių darbų. Neretai ima naudoti neįprastas, neadekvačias saviraiškos priemones. Pastebėjau, kad idėjų prioritetą galutiniame įstatymo priėmimo etape neretai „nugriebia“ Vyriausybė. Šios taktikos neatsisako komitetų pirmininkai, aukštus postus turintys asmenys. Jų vardu registruojama daugiausia teisės aktų.
Nors keliasdešimt metų dirbau sveikatos apsaugos sistemoje gydytoju, dėstytoju, klinikos ir laboratorijos vadovu, miesto sveikatos komiteto pirmininku, buvau nukreiptas į žmogaus teisių komitetą. Seime žmogaus teisių gynimo problemai skiriamas nepakankamas dėmesys. Komitetas yra nustumtas į paskutinę vietą, jame nėra prityrusių teisininkų profesionalų. Komitetą neretai aplenkia svarstomi įstatymai, susiję su žmogaus teisėmis. Šio komiteto pirmininkė naudoja militarinį vadovavimo stilių, ji abejinga Jungtinių Tautų rekomendacijoms įkurti Lietuvos nacionalinę žmogaus teisių instituciją. Tuo tarpu šalyje žmogaus teisių padėtis negerėja, nėra sukurta valstybinė žmogaus teisių strategija. Žmogaus teisių monitoringas vykdomas skirtingų institucijų ir nereguliariai. Bet juk žmogaus teisės atspindi demokratijos išsivystymo lygį visose normaliose šalyse.
Seimas yra linkęs į politines ir asmenines rietenas, toleruoja nesibaigiančius skandalus. Seimas eilę metų vengė įteisinti politikų elgesio kodeksą; rudens sesijoje iš keliolikos variantų patvirtino ne patį geriausią. Seime pernelyg lengvai sudaromos laikinosios komisijos, į kurias nukreipiama nemaža dalis parlamentarų. Laikinas komisijas parlamentarai sėkmingai panaudoja savęs populiarinimui. Tačiau nemaža komisijų dalis nepasiteisina, menkas jų efektyvumas. Kodėl laikinųjų komisijų darbas nenukreipiamas teminiams komitetams, sudarytiems iš politinių partijų atstovų proporciniu būdu? Kam atiminėti tiesioginį darbą iš specializuotų valstybės institucijų? Įstatymų leidybos darbas nukenčia, tai parodo laikinąsias komisijas pamilusių Seimo narių įstatymų leidybos aktyvumo sumažėjimas internetinėje suvestinėje. Kai kurie parlamentarai plenarinių posėdžių metu stengiasi save populiarinti beatodairiškai dažnai ir „sąmojingai“ kalbėdami. Nesvarbu, ką, dėl ko ir kaip kalba, svarbu pats kalbėjimo faktas. Toks kalbėtojo „viduriavimas žodžiais“ (logorrhoea, gr.) dažnai būna ne į temą, net priešingas jo išpažįstamai ideologijai ar neseniai pasakytai minčiai. Šis būdas save populiarinti neretai naudojamas radikalesnės pakraipos senbuvių parlamentarų, priklausančių mažoms frakcijoms. Šios Seimo kadencijos pradžioje ausis rėžė politinės kultūros stoka diskutuojant (Premjere, meluojat! Premjere, kalbat kaip iš gatvės… kiek dar leisite iš savęs tyčiotis…) Tai ypač jautėsi susitikimuose su Vyriausybės atstovais, pasisakant aštriais valstybės politikos klausimais. Diskusijų įtampa pasiekdavo kulminaciją svarstant opozicijos siūlomus įstatymus, kai „supykusi“ didžioji dauguma daugelį jų beatodairiškai atmesdavo. Opozicijos pasiūlytų įstatymų projektų buvo priimta vos 20-30 procentų. Pasitaikė atvejų, kai viskas baigdavosi „balsavimu kojomis‘‘. Šios Seimo kadencijos pirmosios pusės laikotarpiu įstatymų leidyba sumažėjo vos ne dvigubai. Toks brutalus parlamentinio darbo stilius didino opozicijos ir pozicijos susipriešinimą ir lėmė neigiamą moralinį klimatą bei nestabilumą valstybėje. Ryškėjant didžiosios daugumos koalicijos ir Vyriausybės darbo nepilnavertiškumui, viskas baigėsi premjero A. M. Brazausko atsistatydinimu. Ar partijos ir politikai iš to pasimokė?
Iš dalies taip.
Tarp pagrindinių Lietuvos politikos polių – konservatorių ir socialdemokratų – atsirado pirmieji ženklai konstruktyvaus dialogo valstybės gerovės kūrimo klausimais. Taigi, Seimo darbo atmosferos pagerėjimas, ambicijų slopinimas vardan stabilumo išsaugojimo suteikia viltį, kad mažumos vyriausybė išliks iki Seimo kadencijos pabaigos. Atsiranda palanki proga vystytis valstybininkų partijoms.
Ar tai supras Darbo partija? Kol kas, matyt, ne. Ji ir toliau klauso savo patrono iš kaimyninės šalies patarimų.
Prof. Arimantas Dumčius
Seimo narys
