Savivaldybių rinkimai – geras būdas užsidirbti politinių taškų
Po pusmečio vilniečiai pamatys ant tvorų nemažai pažįstamų: liberalcentristų vadą Artūrą Zuoką, nuo jų atskilusių lieberalsąjūdininkų lyderį Petrą Auštrevičių ir galbūt liberaldemokratą Rolandą Paksą, eksprezidentą. Krenta į akis, kad minėti pirmieji asmenys priklauso „antrosioms partijoms“ – tokioms, kurių buvimas kokioje nors valdančioje koalicijoje nacionaliniu mastu šioje Seimo kadencijoje yra mažai tikėtinas. Ir tie pirmieji asmenys vargu bau kokių rimtesnių valstybinių postų begaus iš šių Seimo ir Vyriausybės. Rolandas Paksas apskritai yra teismų gerokai politiškai apribotas, nors kaip politikas gal ir neribotas. Taigi Vilniuje bus įdomių ristynių.
Tokios aplinkybės verčia pasvarstyti apie politinius pamestinukus. Savivaldybių rinkimai – geras būdas užsidirbti politinių taškų. Ar bus mūsų nacionalinei žiniasklaidai labai įdomūs, tarkime, Ariogalos seniūnijos reikalai? Gal ir bus, bet dėmesys vis tiek bus nukreiptas į didžiuosius miestus ir, aišku, į Vilnių, kur bus maišoma kortų malka. Paksas–Auštrevičius–Zuokas. „Antrosios partijos“ ne tiktai pasitikrins savo duomenis, pasisvers ant politinių svarstyklių, bet ir bandys priaugti svorio. Politikoje sveriamasi ne tam, kad suliesėtumei. Visa tai aišku kaip dukart du, ir iš to galima daryti keistokai skambančią išvadą – Vilnius yra sostinė, bet ne miestas. Ilgame Lietuvos politinių skandalų sąraše kažkodėl nerasime eilutės „vis dar nėra merų tiesioginių rinkimų“. Ir tai mažai kam rūpi.
Yra manančiųjų, kad visavertės savivaldos nebus, kol Lietuvoje neatsiras stiprių vietos bendruomenių, kol jos netaps reikšmingu savivaldos veiksniu. Žinoma, bendruomenių kūrimasis vyksta gana vangiai, tačiau juk negalima laukti dešimtmečių ir tiktai tada keisti atstovavimo vietiniams interesams mechanizmus.
Diskusijos dėl merų tiesioginių rinkimų pakilo į konstitucinį lygmenį, yra žinovų, aiškinančių, kad tokie rinkimai prieštarautų dabartinės politinės santvarkos principams. Gal tai išties kelia problemų, tačiau kas turėtų kam tarnauti: piliečiai principams ar principai piliečiams? Sveiku protu, atrodo, suvokiama, kad tiesioginiai merų rinkimai kai kam apsunkintų įvairių korupcinių schemų įgyvendinimą ir Lietuvos politikos vaiduoklis „Abonentas“ būtų priverstas keisti gyvenimo būdą. Savivaldybių tarybų lygmeniu partijoms reikėtų keisti taktiką, kadangi netektų prasmės kai kurie koaliciniai žaidimai. Matyt, ne vien konstitucinės teisės problemos, bet permainų baimė verčia marinuoti realią savivaldos reformą.
Tiesiogiai merų rinkimai buvo vienas iš dabartinės valdančiosios koalicijos pažadų. Ir prezidentas Valdas Adamkus ragina tiesiogiai rinkti merus bei seniūnus. Bet reikalai krypsta link to, kad per šiuos savivaldybių rinkimus tokių dalykų dar nesulauksime. Skandalas nekyla, nors savivaldybių kandidatus galima rinkti tiktai pagal partijų sąrašus. Atrodytų, jau kur, o savivaldos lygmeniu vietiniai piliečiai turėtų gauti galimybę balsuoti už vietinius save išsikėlusius kandidatus. Tačiau kiekvienas apie vietą savivaldybės taryboje svajojantis politikas privalo spraustis į kokios nors partijos sąrašus, net jeigu visos partijos jam yra atgrasios. Ir joks vietinis patriotas, gimtojo miesto gatves išropojęs, išvaikščiojęs ir miesto reikalus kaip patį save išmanantis, negali tiesiogiai taikyti į mero postą. Gali tai daryti tiktai prie ko nors prisišliejęs. Argi tai ne skandalas?
