Pavojų kelia ne agresija, o depresija (Interviu)

Į Sausio 13-osios agresiją vedė ne vienas totalitarinės sistemos, į savo sferą įtraukusios daugelį tautų (ir šalių), išskirtinis imperinis požymis. Kokie buvo 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ypatumai?

Mes laikėmės labai aiškių nuostatų, kad tai jokiu būdu ne „atsiskyrimas“ – atseit, dalis valstybės atsiskiria, išeina iš jos sudėties, – bet Lietuvos valstybės, kuri teisiškai nebuvo SSRS dalis, o tiktai okupuota ir jėga įjungta (inkorporuota) tolesnis buvimas vėl pagal savo pačios suverenumo teisę, savo konstituciją ir įstatymus. SSRS tegul sau žinosi, pasiūlėm atitaisyti Stalino nusikaltimus, normalizuoti santykius. Jie norėjo mus laikyti separatistais, neteisėtai ardančiais imperiją, tačiau pasaulis priėmė mūsų nuostatą – taikų išsivadavimą ir ankstesniosios Vasario 16-osios valstybės tęstinumą nuo (1990 m.) kovo 11-osios.

Prie Sausio agresijos vedė ir SSRS paskelbta Lietuvos ekonominė blokada. Kaip į blokadą reagavo Lietuva, Lietuvos atsakingi asmenys, lietuvių tauta?

Blokada buvo ekonominė agresija, ir SSRS vadai manė, kad jos pakaks – nepatenkinta liaudis sukils prieš savo valstybės valdžią, susigrąžins svetimos valstybės „tarybų“ valdžią. Tai neįvyko, ir SSRS dėl vis griežtesnės kritikos pasauly ir tarptautinių politinių bei ekonominių praradimų turėjo blokadą atšaukti. Reikšminga, kad prieš „Centro“ blokadą pasisakė ir vadinamųjų sovietinių respublikų vadovai – Kazachstano, Armėnijos, Moldavijos, tuos labai gerai prisimenu posėdyje pas M.Gorbačiovą.

O Lietuvos atsakingi asmenys reagavo įvairiai. Kai kurie manė, jog tai proga pakeisti Lietuvos nepriklausomybinę orientaciją ir pripažinti Kremliaus viršenybę. Patiems vėl būti vietininkų valdžia. Pavyzdžių galėčiau pacituoti. Sausio 13-ąją tai reiškėsi kaip išdavystė.

Dėl kokių priežasčių ir ar teisėtai buvo pakeltos produktų kainos, paskelbtos Lietuvos Vyriausybės 1990 m. gruodį, kas ir atvedė į inspiruotą „maištą“?

Priežasčių sukelti aną didžiulį pavojų Lietuvos nepriklausomybei būdavo ir vis būna nurodoma – tai ekonomika, stoka valstybės pajamų ir taip toliau. Keliskart padidintos kainos turėjo duoti tų pajamų, kurios leistų balandžio mėnesį (!) perskaičiuoti indeksus, kompensuoti gyventojų nuostolius. Aišku, iki balandžio visi būtų jau ir pamiršę, kad kažkokie separatistai, mitologistai-idealistai bandė atkurti nepriklausomą nuo Rusijos demokratinę Lietuvos valstybę. Aukščiausioji Taryba suvokė, kur šuo pakastas, ir specialiu 1990m. gruodžio 29 d. nutarimu uždraudė Vyriausybei žengti tokį žingsnį anksčiau, negu bus parengtos, paaiškintos ir teikiamos realios kompensacijos gyventojams. Vyriausybė sulaužė šį aukštesnės valdžios nutarimą (laikydama stalčiuje popierinius būsimų kompensacijų paskaičiavimus), ir sausio 7 d. žmonės pamatė parduotuvėse bei valgyklose maždaug 3,5 aukštesnes maisto kainas. Pagal tos dienos pranešimus, darbininkų valgyklose kainos buvo dar aukštesnės. Lengva suvokti, kodėl. O iš SSRS į Lietuvą – Pskovas, Kazlų Rūda, Gaižiūnai, Vilniaus Šiaurės miestelis – jau buvo permetami pagal išankstinį karinį planą daliniai, kad „liaudies nepasitenkinimo“ priedanga įvestų SSRS „konstitucinę tvarką“. Tos tvarkos grąžinimo reikalavo M.Gorbačiovo sausio 10 d. ultimatumas, kurį Aukščiausioji Taryba atmetė oficialiu, vieningai balsuotu pareiškimu. Taigi turėjom ne vien išorinę agresiją, bet ir vidinę diversiją. Galbūt daugelis ministrų tada nesuvokė, kas jų vardu daroma, bet dabar vaizdas, kalendorinis ir net valandomis, visai aiškus. Norintieji gali atskleisti M.Pustobajevo knygą „Agresijos kronika“ (1994 m.) arba ir mano sukauptus dokumentus knygoje „Atpirkimas“ (2004 m.)

Kaip pasipriešinimą agresijai organizavo visuomeninės organizacijos (pvz., Sąjūdis), sukarintos struktūros (pvz., savanoriai), jaunos valdžios struktūros (pvz., Aukšč. Taryba, Vyriausybė)?

Aukščiausioji Taryba pajėgė priešintis, o Vyriausybėje kai kurie ministrai – ryšių, susisiekimo, sveikatos – nuoširdžiai stengėsi palaikyti tvarką bei gyvybines funkcijas; miškų ir teisingumo ministrai pasipriešino antikonstituciniams pasiūlymams patiems išsirinkti premjerą(-ę); deja, buvo ir labai dviprasmiškų dalykų, mėginimų suardyti valstybės valdymą, supriešinti AT ir Vyriausybę. Sąjūdis organizavo daugybę pasipriešinimo veiksmų: piliečių budėjimą, savanorius, Vilniaus geležinkelio stoty užblokuotų keleivių maitinimą, kontr-demonstraciją prie AT (sausio 9 d.), AT paskelbtą plebiscitą (vasario 9 d.), išties daug dalykų, kuriuos turėtų kas nors aprašyti visos Lietuvos mastu.

Ar daugiau ko nors dabar žinoma apie tą „Nacionalinio gelbėjimo“ komitetą, kuris kruvinąją naktį pasiskelbė esąs nauja Lietuvos valdžia? Kaip matote M.Burokevičiaus paleidimą netrukus būtent sausio 13-ąją?

„Komitetą“, kuris turėjo vaidinti tariamą vietinį, vidinį, kaip minėjote, „maištą“, matė ir būtų galėję išvardinti kai kurie liudininkai, bet nežinau, ar visi jie buvo tinkamai apklausti. Be abejo, M.Burokevičius ten buvo ir jis viską žino. Kažkas kalbino K.Prunskienę, o ji tą naktį kalbino ministrą V.Antanaitį, kad reiktų dalyvauti „naujoje valdžioje“. Tad jinai irgi žino, kas konkrečiai ją kalbino. Dar du asmenys, kuriems avansu siūlė tapti būsimos marionečių vyriausybės vadovais, visai gerai žinomi. Patys papasakojo. Vienas jų – Vytautas Sakalauskas, kitas – Vytautas Petkevičius. Pirmasis jau miręs, antrasis veiklus. Abu sakėsi atmetę pasiūlymą. Galbūt. Tačiau pilietis, sužinojęs apie rengiamą jo valstybei pražūtį, kuri reikš ir žmonių aukas, būtų turėjęs valstybės institucijas perspėti.

M.Burokevičius atliko teismo skirtą bausmę už valstybinį nusikaltimą ir pagal terminus turėjo išeiti sausio 15-ąją. Kalendorius lėmė, kad išeina sausio 13-ąją. Gal tai Dievo pirštas, kuris kažką reiškia. Gal primena, kad byla nebaigta, ir M.Burokevičius, jei ką nors suprato, galėtų padėti teisingumui.

Kaip Jūs asmeniškai atlaikėte įtampą per Sausio ir tolimesnius įvykius? Beje, ta įtampa lydi Jus per visus 15 nepriklausomybės metų. Prisiminkime kad ir Petkevičiaus išpuolius prieš Jus, Jūsų tėvą, prieš nepriklausomybę…

Man padėjo artimieji, o ši sąvoka darėsi ir labai plati – kad ir tie dešimtys tūkstančių dainuojančių prie Aukščiausiosios Tarybos. Kai kada kreipdamasis į žmones paprašydavau: dainuokit! Tai buvo gera ir jiems, ir man. Buvo didelis nuoširdus solidarumas – už brolius, už teisybę, už Lietuvą, kurią visi mylėjome gražią, galimą, būsimą… Toks buvo tikro sielų solidarumo metas. Vėliau jis nyko, byrėjo, buvo ir tyčia trupinamas, ir dabar esam dvasinėj pelkėj. Nusipelnę gyventi pelkėj. Vaikštau šalia beveik vienas, bet žinau, kad yra dar nemažai vienminčių norinčių kitokios Lietuvos; o kai pasiekia paskiri solidarumo balsai, jie ypač brangūs. Patyriau, kad pikti balsai ir šunybės nėra pagrindinis dalykas, svarbu neprarasti tikėjimo.

Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos visuomenės būklė po 15 metų nuo laimėjimo prieš agresorius? Ar vidinė agresija nėra pavojingesnė už išorės agresiją?

Iš dalies jau pasakiau. Didelį pavojų žmonių dvasiai ir tautos tapatybei dabar sudaro ne agresija, o depresija, visuomenės nuteikimas priimti bet ką. Ir čia, tokioje terpėje, grėsmingai plinta politikos veikėjų konformizmas, atidavinėjant Rusijai ir jos įtakos vietiniam tinklui vis daugiau Lietuvos svertų. Išties tarsi laukiam, kad mus valdytų. Puvimas, plintantis visuomenėje nenoras nei žinoti, nei atjausti, nei imtis atsakomybės, yra blogiau, negu išorės agresija.

Publikuota “XXI amžiaus” priede “Už laisvę”, 2006 01 13, perspausdinta interneto portaluose “Bernardinai”, 2006 01 17, “Straipsniai.lt” 2006 01 18