Paranoja

Prisipažįstu nuoširdžiai, kad penkiolika metų laukiau tik dabar Lietuvoje prasidėjusio KGB skandalo. 15 metų sveikos nuovokos žmonės buvo kaltinami paranoja, nes suprato, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta kažkas iš esmės ne taip.

Taip mąsčiau ir aš. Keisčiausi valdžios deklaruojami dalykai kėlė liūdną nuostabą ir netgi siaubą. Kartais netgi klausdavau savęs, ar mano įtarimai tikrai nėra paranojiški. 15 metų dvejojau, ar tikrai gyvenu Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ir labai dažnai svarstydavau, ar neemigruoti iš veidmainiškai valdomos tėvynės, kur valdžią užgrobė radikaliausi prosovietinės sistemos specialieji darbuotojai.

Močiutės ašaros

Niekada neužmiršiu amžinatilsį močiutės pasakojimo apie siaubo ašaras, kai ji išvydo purviną Rusijos armiją, žygiuojančią Alytaus gatvėmis. Šiuos baisius vaizdus ji prisimindavo gan dažnai ir kiekvieną kartą jos akys vėl sudrėkdavo, o balse atsirasdavo pykčio gaidelės. Ant ko ji pyko iš tikrųjų, susimąsčiau tik dabar. Ar ant tų vargšų skurdžių rusų kareivėlių? O gal ant savęs, kad nepaklausė vyriausiojo brolio ir nepasitraukė iš Lietuvos? O gal ant jaunėlės sesers, su kuria kartu platino pasipriešinimo lapelius, tačiau kurios nesugebėjo išgelbėti nuo tremties? O gal ant vyriausios sesers, kuri tų pačių atžygiavusių sovietinių rusų buvo išbuožinta drauge su savo vyru, ir kuriems močiutė visą jų tremties laiką siųsdavo siuntinius? O gal jos pyktis buvo širdį gniaužiantis netekties pyktis? Ne dėl savęs ar savo šeimos, o dėl tautos mirties, kurią nujautė?

Senelio namai

Mano močiutės nuojautos buvo tikrai stiprios. Net ne nuojautos, o greičiau nepaaiškinamas žinojimas, ateinantis iš niekur ir neregimus dalykus verčiantis apčiuopiamais. Gal šias galias ji paveldėjo kaip mylimiausia dukra iš savo tėvo? – mano prosenelio, kuris grįžęs iš Amerikos vedė turtingo ūkininko dukrą, pasistatė gražų didelį namą, kurio dviejuose aukštuose su erdviais balkonais tilpo ne tik gausi šeima, bet ir aliejaus spaudykla bei užeiga. Iš to paties prosenelio, kuris vakarais aptardavo politines naujienas, lošdamas pokerį su miestelio klebonu ir policijos viršininku. Iš to paties prosenelio, pas kurį iš gretimų apylinkių žmonės atvesdavo gydyti arklius ir kurio prašydavo rasti vandens gyslą.

Močiutė tvirtino, jog proseneliui užtekdavo pasivaikščioti po laukus ir jis be jokių abrakadabrų visuomet tiksliai nurodydavo, kur ręsti šulinį. Galbūt šią nuojautą-žinojimą paveldėjo ne tik mano močiutė, bet ir jos vyriausiasis brolis Antanas Urbonas, kuris griežtai prisakė visiems broliams ir seserims trauktis iš sovietų okupuotos Lietuvos, prisiekdamas kitaip jų nepažinti. Ir tikrai, negelbėjo jokios močiutės pastangos rasti Antaną, net su jaunesnės sesers pagalba. Ji su savo šeima buvo pasitraukusi į Vakarų Vokietiją. Tik po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo močiutę pasiekė vyriausiojo brolio iš Australijos testamentas, kuris skelbė, jog įsigalios tik Lietuvai atgavus laisvę.

Keistas žinojimas ir realybė

Šį keistą žinojimą, kad Lietuva bus laisva, paveldėjau su giminės krauju iš savo senolių. Kiek pamenu nuo savo gimimo akimirkos 1961-aisiais, svarbiausios šeimos šventės buvo Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Erdviame ir šviesiame močiutės name su obelų sodu, išpuoselėtu gėlynu ir kerinčiai kvepiančiomis laipiojančiomis rožėmis, susirinkdavo visi jos vaikai ir vaikaičiai. Močiutės dėka visi pakliuvę į giminės ratą, net ir mano patėvis komunistas, prie bendro stalo tapdavo nuolankiais avinėliais ir džiaugsmingais krikščionimis. Todėl suprantama, kad būdama vilnietė buvau pakrikštyta, privesta prie pirmos komunijos ir sutvirtinimą gavau Angelų Sargų bažnyčioje Alytuje. Tą beatodairišką močiutės ryžtą ir jos tikėjimą, kurį dar stiprino ateities nuojauta, paveldėjau su pačiu pirmu oro gurkšniu.

Kalta ne Rusija

Gal todėl, kad užaugau išsilavinusių, stiprių dvasiškai ir gerbiančių laisvę bei tikėjimą artimųjų aplinkoje, šiandien aš visiškai negaliu pakęsti tėvynainių lietuvių, tapusių savo tautos ir valstybės išdavikais. Nsvarbu, ar jie tokiais tapo iš bailumo, ar sąmoningai. Ne šiandieninė Rusija kalta, kad lietuviai tapo vergų tauta. Bet kuri okupacija yra siaubingas, žeminantis dalykas. Tačiau baisiausia, kad susitaikėlius okupacija paverčia vergais, kurių neišvaduos jokia nepriklausomybė. Įvyko ne tik fizinis, bet ir dvasinis genocidas. Vergai gimdo vergus, kurie nemoka protestuoti ir nesugeba turėti savo nuomonės. Dar baisiau, jog šiandieninė jauniausia vergų karta tapo grobuonimis, kuriuos valdo tik plėšrūniškos valdžios instinktai. Absurdiška, jog net už bandymus išsakyti savo poziciją šiandieninėje Lietuvoje grasinama baudžiamąja atsakomybe.

Vergai neprieštarauja

Tokioje laisvoje Lietuvoje ką tik iškepta naujoji Europos Sąjungos konstitucija stebėtinos skubos tvarka Seimo buvo ratifikuota be didesnių diskusijų, gerai neperskaityta ir nepasitarus su tauta. Vergams būdinga su viskuo sutikti ir neprieštarauti. Todėl visai paprasta kažkam prižiūrėti tokią Nepriklausomą Lietuvą, o netyčia išlikusį po genocidinės sovietų okupacijos vieną kitą neužkrėstą vergiškumo sindromu asmenį sumaniai izoliuoti, meistriškai skleidžiant šmeižikiškas paskalas ar tiesiog akivaizdžiai paverčiant jį bedarbiu.

Šiandien kaip niekad anksčiau matau gyvą siaubo ir nevilties vaizdą amžinatilsį močiutės akyse – purvinus ir dvokiančius sovietinių okupantų kareiviškus batus, trypiančius Lietuvos žemę, virš kurios sklando sunerimę Angelai Sargai. Tik ar jie dar saugo vergais tapusią tautą, kurios Prezidentas visiškai rimtai svarsto galimybę švęsti Lietuvos okupacijos 60 metų jubiliejų Maskvos centrinėje aikštėje?

Sunku atsikratyti jausmo, kad Lietuvą jau penkioliktus Nepriklausomybės metus tebevaldo viena vienintelė partija, kaip aštuonkojis savo čiuptuvus pavadinusi visais įmanomais demokratinių partijų vardais. Gal tai paaiškintų ir paslaptingai gausią taip vadinamą Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir štai tokios Nepriklausomybės signatarų būrį, kuriems įžūliai terūpi vien žemės sklypai, valstybinės pensijos ir visokie kitokie skambūs apdovanojimai.

Laisvės viltys

Nors pati redagavau Sąjūdžio žinias, nepabūgus gąsdinimų dalyvavau laisvės minėjime prie Adomo Mickevičiaus paminklo, su nepriklausomos Lietuvos vėliava važiavau ginti Ignalinos atominės elektrinės, mitinge Sereikiškių parke prie Katedros aikštės buvau priversta bėgti su protestuojančia minia nuo ginkluotų milicijos būrių, Sausio 13-ąją stovėjau priešais tankus ir apsvaigintus sovietų kareivius prie Lietuvos Radijo ir Televizijos, tą pačią naktį budėjau prie Parlamento vartų, su tūkstančiais kitų susikabinusi rankomis stovėjau Baltijos kelyje, sodinau pirmąjį laisvės ąžuoliuką Tautos parke, – visa tai kaip ir daugeliui kitų garbingų žmonių buvo tik laisvo asmens sąžininga laikysena iškovotos Nepriklausomybės kelyje. Todėl vadinamiems signatarams Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto pasirašymas turėjo būti pati didžiausia jų gyvenime dovana ir garbė, o ne vien įsigytos verteiviškos akcijos, gėdingai jas keičiant į žemės sklypus ir įvairiausias begalines pinigines išmokas. Tokia elgsena aiškių aiškiausiai įrodo, jog ne laisvė ir Nepriklausomybė rūpėjo signatarams.

KGB tęstinumo tradicijos

Žinau tik viena, kad šiandien gėdinga gyventi šalyje, kurią slapta nuo tautos valdo buvusio okupacinio režimo išauginti kadrai, iki šiol neišdrįsę garsiai prisipažinti savo bendradarbiavimo su KGB. O tokie klausimai, ar KGB rezervistas Antanas Valionis, rašydamas Varšuvoje nežinia kam ir nežinia dėl ko savo partinę disertaciją, o vėliau paskirtas LR ambasadoriumi Varšuvoje, bendravo ar ne su žymiuoju Alganovu,- dabar jau gal ir ne tokie svarbūs, tik vis dar įdomūs. Kaip ir klausimai dėl prezidentinių Valdo Adamkaus apdovanojimų Borisovui, dėl kurio vėliau buvo įvykdyta apkalta R. Paksui, nors šiandien jau vėl prezidentaujant V.Adamkui Borisovas Lietuvoje sėkmingai gyvena ir dirba neturėdamas net Lietuvos pilietybės. O atsakymus į tokius dar neseniai paranojiškus klausimus, kodėl LR užsienio ministerijai, LR VSD, LR archyvų departamentui vadovauja buvę, o gal ir tebesantys KGB rezervistai, šiandien turime jau visi.

Tačiau dar vienas atsakymas tebėra aktualus ir keliantis nerimą, kad Lietuvos patriotai kaip buvo, taip ir yra pavojingi buvusiems komunistams, KGB darbuotojams ir KGB rezervistams, buvusių sovietinių jėgos struktūrų agentams ir skundikams, kurie stabiliai entuziastingai ir su visomis tęstinumo tradicijomis šiandien tebevaldo Lietuvą.

Apsisprendimas dėl pilietybės tokioje Nepriklausomoje Lietuvoje yra tikrai skausmingas, tačiau būtinas. Ekonominio, politinio ir bedvasio nuolankumo užkratą galbūt reikėtų palikti vergams, kurie apsigyveno mano tėvynės slėniuose. Tačiau ar ne per didelė auka tėvynę palikti grobuonims ir išdavikams? Gal tikroji kova dėl Nepriklausomos Lietuvos mūsų dar tik laukia? Tai būtų žiauri ir purvina kova, nes šiandien jau pamatėme, kad užgrobusieji valdžią ne tik nežada atsiprašyti, bet ir pasitraukti.

Rasa Gečaitė