Obamos fenomenas Grybauskaitės pavidalu
Obama ir Grybauskaitė: vienas jau išrinktas, kitai liko keletas mėnesių. Dėl Grybauskaitės pergalės beveik nebelieka abejonių, atrodo tuo jau patikėjo ne tik kai kurios partijos ar žiniasklaidos priemonės, bet ir lažybų bendrovės: santykis už Grybauskatės pergalę tiesiog niekingai mažas – vos 1,1.
Kodėl juos gretinu? Tikrai ne dėl išvaizdos, ar kalbėjimo manieros, yra kur kas subtilesnių, tačiau ne mažiau svarbių panašumų, iš kurių norėčiau išskirti:
Visuomenės reakciją ir susitelkimą;
Neprognozuojamą užsienio politiką.
Tai kas vyko ir kažkuria prasme vis dar tebevyksta JAV, įgavo Obamamanijos pavadinimą. Visos visuomenės grupės įsitraukė į šį spektaklį, o Obamos garbinimo virusas išplito visame pasaulyje. Dabar jau nebelieka abejonių, kad didžiausią įtaką tam turėjo iki smulkmenų nušlifuota Baracko kalba, kurios turinyje nesunku atrasti geriausių visų laikų politinės scenos oratorių frazių (M.L.Kingo, W.Churchillo), bei tobula viešųjų ryšių sistema, formuota atsižvelgiant į geriausius komercinius analogus. Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Pačia aktualiausia rinkiminės kampanijos tema tapo ekonominio collapse‘o grėsmė, o Obama, kalbėdamas PAPRASTAM piliečiui ilgainiui įdiegė mintį yes, we can. Deja, šis mesijas greičiausiai net nepriartės prie žadėto ekonominio stabilumo, ir šią nuojautą tik dar labiau sustiprina pastarųjų dienų pranešimai apie virtines bankrotų, beviltiškai atsakančių Obamai: no, we can’t.
Lietuva nėra kitokia, mūsų ekonominė situacija tokia pat dramatiška, ir tokios pačios viltys yra siejamos su naujuoju šalies vadovu. Beveik neabejoju, jog išvysime net ir tam tikras Grybauskamanijos simbolius. Visgi, viltis, kad Dalia išspręs visas šiandien šalį kamuojančias problemas, nuo besitraukiančių investicijų ir finansų rinkos nelikvidumo iki neefektyvios mokesčių sistemos ir korupcijos, yra mažų mažiausia nepagrįsta. Kai kurios problemos tiesiog per daug globalios, kitoms ji neturės konstitucinių galių. Susižavėjimas Obama po truputį slūgsta, bus įdomu stebėti, kaip keisis visuomenės apklausų rezultatai praėjus šimtui dienų po lietuviškųjų rinkimų.
Dar didesnių klausimų sukelia užsienio politikos tema. Obamos nepatyrimas šioje srityje buvo pagrindinis šio kandidato trūkumas, tačiau opesnių problemų iškėlimas ir Joe Bideno paskyrimas šią temą rinkiminės kampanijos metu visiškai nuslopino. Daugelis tikėjosi ilgalaikio JAV tarptautinės politikos kurso pratęsimo, tačiau pirmosios savaitės tiesiog šokiravo. Diplomatinis siaubas santykiuose su Didžiąja Britanija, flirtavimas su Rusija ir strateginės partnerystės Rytų Europos šalių išdavimas apstulbino visus be išimties , net ir pačią Rusiją.
Valdo Adamkaus indėlis kuriant Lietuvos tarptautinės politikos gaires buvo itin didelis. Aukojant kai kuriuos pragmatinius šalies įvaizdžio aspektus, buvo nuosekliai plėtojami ryšiai su demokratiniais judėjimas, Putino žodžiais tariant, „Rusijos interesų zonoje“. Na, o kaip Grybauskatė? Mažų mažiausiai neprognozuojama, o technokratiška šios vadovės prigimtis, ir KGB šešėliai biografijoje stiprina jausmą, kad užsienio politika gali tapti netgi labai nenuspėjama.
Tačiau tai viena iš tų situacijų, kai iš tiesų nieko nebegalime pakeisti, Grybauskatės konkurentai beviltiškai niekingi, ir net katė maiše kur kas žavesnė už Mazūronį ant maišo…
