Nugalėti vergą savyje
Peržengėme ir kalendorinio, ir astronominio pavasario ribas, o tikrojo pavasario kaip nėra, taip nėra. Į vasaros laiką įžengęs šios savaitės pirmadienio rytas labiau priminė gruodžio pradžią nei kovo pabaigą. Žvarbu ir kūnui, ir sielai, nes užsitęsęs šiųmetis pavasaris labai jau primena per šešiolika metų iš Lietuvos dar niekaip nepasitraukiantį komunistinės nomenklatūrinės valdininkijos įšalą. Žiniasklaidos erdvėje šiuo metu sklandantys ir piliečius valdininkų įžūlumu šiurpinantys Turniškių bei Seimo kanceliarijos skandalai dar kartą parodė, koks nepaskandinamas yra iš sovietmečio į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo struktūras perplaukęs povandeninis nomenklatūrinės valdininkijos laivas. Jo korpusas apkaišytas skambiais žodžiais apie valdininkų virsmą tarnautojais (reikėtų manyti, privalančiais tarnauti tautai), tačiau vidinė šio monstro esmė — nė kiek nepasikeitusi. Akivaizdu, kad piliečiai, per rinkimus turintys galimybę pakeisti šalį valdančių partijų mozaiką, neturi beveik jokių priemonių žaboti valdininkų savivalę. Todėl šio valdininkijos aštuonkojo lipnūs čiuptuvai ir laiko apraizgę Seimo kanceliariją, ministerijas, apskričių administracijas, savivaldybes. Valdančiosios partijos keičiasi, nesikeičia tik klanų ryšiais susijusi valdininkijos klasė. Tiesa, norintiems priklausyti šiai klasei veikėjams retkarčiais tenka perskristi iš partijos į partiją, vienur prisidirbus, sėkmingai persėsti į kitą, gal kiek žemesnę, valdišką kėdę. Ir tik stebėtis galima, kokie jie visi genialiai universalūs: nė kiek nenustebčiau, jeigu, pavyzdžiui, Alytaus apskrities ligoninei imtų vadovauti koks nors inžinierius – mechanikas. Svarbu reikiamai partijai ar klanui priklausyti.
Matant nieko gero nežadantį dabartinį mūsų valdininkijos veidelį, daug aiškiau tampa, kodėl į Pažadėtąją žemę savo gentainius vedęs Mozė keturiasdešimt metų juos vedžiojo po dykumą. Baugu, kad mums, keliaujant į savąją normalią valstybę, 40 metų gali nepakakti — uždarasis valdininkijos dinozaurų klanas gali ir neišnykti. Mat šioji sistema veikia taip, kad masinis jos narių pakeitimas vakarietiško išsilavinimo, naujo mąstymo ir patirties žmonėmis neįmanomas, o pavieniai jauni specialistai, papuolę į šią sistemą, arba turi paklusti jos veikimo principams, arba būna jos sutrinti. O ir partijos supranta, kaip svarbu kuo daugiau saviškių turėti tarp valdininkų. Neatsitiktinai valdančiojoje daugumoje vos kojas apšilęs Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas neslėpdamas pareiškė, kad jo partija „pradeda integruotis į valdininkiją“. Visi matome, kaip ši partinė direktyva gražiai įgyvendinama Alytaus apskrities viršininko administracijos veiklos plotuose. O jei dėl savo naivumo „darbiečius“ įsileisme ir į miesto bei rajono savivaldybes, tai dar ne tokias jų „integracijos“ vingrybes išvysime…
Kaip sunku kovoti su sistema, įrodo ir V.Uspaskicho šeimos valdomos Krekenavos agrofirmos atvejis, kai darbininkė Dalia Budrevičienė viešai prabilo apie vokeliuose mokamus atlyginimus. Moteris, matyt, naiviai tikėjo, kad įmonės bendrasavininkiui, didžiausios partijos Seime vadui atskleidusi akivaizdų valstybės (įmonė nesumoka visų mokesčių) ir žmonių (nukenčia būsimoji jų pensija) apgaudinėjimo faktą, sulauks pagyrimo. Deja, šį gražų pilietiškumo daigą, galėjusį tapti šios „vokelinės“ algų mokėjimo sistemos demontavimo pradžia, greitai pulta sumindyti — teisybės ieškojusi moteris išmesta iš darbo, ir jai dar pagrasinta teismais už „gero“ agrofirmos vardo teršimą. Tiesos sakymas pas mus, pasirodo, yra „teršimas“. Liūdniausia, kad dėl iškilusios vokuose nelegaliai mokamų algų problemos kapų tyla vyrauja ir Seimo viršūnėlėse, ir Vyriausybėje, ir Prezidentūroje. Gerai dar, jog už teisybę nukentėjusią darbuotoją globoti ėmėsi visuomeninės organizacijos. Tiesą sakant, įdomu bus stebėti šią pelytės ir monstro kovą, kurios baigtis gali turėti lemiamos reikšmės mūsų šaliai: jeigu vargo pelė įstatymiškai įveiks neribotomis finansinėmis, politinėmis ir užkulisinių intrigų galiomis besiremiantį monstrą, gal iš vergiškos baimės pradės vaduotis ir kiti darbdavių tyliai smaugiamieji.
O kad ir vienas lauke — karys, galėjau įsitikinti, sekdamas gero savo bičiulio kovą su jį apmulkinti norėjusiu darbdaviu. Taigi vyrukas dvejus metus dirbo vienoje iš daugelio medieną perdirbančių Alytaus individualiųjų įmonių. Pirmaisiais metais jis, kaip ir jo kolegos, dirbo už pusę minimalios algos, antrąją pusę gaudamas vokelyje. Antraisiais metais darbdavys jau pradėjo oficialiai mokėti visą minimalų atlyginimą. Tačiau dažnos buvo dėl darbdavio kaltės atsiradusios net kelių dienų prastovos, už kurias, žinoma, nebuvo mokama. Kai vyrukas pareiškė išeinąs iš darbo ir paprašė sumokėti jam už dvejus metus neišnaudotas atostogas, sulaukė tokio įmantraus darbdavio teksto, iš kurio aiškus buvo tik vienas dalykas — jokie pinigai tau nepriklauso. Apstulbęs darbininkėlis nepatingėjo nužingsniuoti į Darbo inspekciją. Iš ten, matyt, buvo niuktelta darbdaviui, greitai susipratusiam už tas neišnaudotas atostogas darbininkui pasiūlyti net (!) 300 litų. Vaikinas aiškiai pajuto, kad iš jo tyčiojamasi. Dėl to vyrukas, supratingų žmonių patartas, kreipėsi į advokatą ir su jo pagalba — į teismą. Teismas, įvertinęs ir neapmokėtas atostogas, ir priverstines prastovas, iš darbdavio jam priteisė 1,8 tūkst. litų, plius teismo išlaidas darbdaviui. Beje, vyrukas, rankose laikydamas prisiteistą sumelę, šypsojosi pro ūsą ir sakė, kad su darbdaviu gražiai būtų išsiskyręs, jei šis už tas atostogas būtų mestelėjęs bent 600-700 litų… Oi, kaip svarbu nugalėti vergą savyje!
Tačiau liūdniausia, kad teismas nepriėmė jokios atskirosios nutarties dėl toje įmonėje gyvuojančios juodosios buhalterijos, nelegalaus darbo, klestinčių apgavysčių. Dėl to ramios liko ir Darbo bei Mokesčių inspekcijos. Ir tiesiog iš koto verčia, jog tos įmonės vadovas, visai švarus išlipęs iš purvino vandens, dabar ramiai sau vietinėje žiniasklaidoje reklamuoja kitą savo verslą. Na, o rimtoje valstybėje didžiausios parlamentinės partijos vadovas apie savo įmonėje klestinčią juodąją buhalteriją pareiškęs: „Jūs neimkite tų vokelių. Ir jeigu jau esate tokie sąžiningi, gavę algą, nueikite į Mokesčių inspekciją, deklaruokite visas gautas pajamas ir sumokėkite valstybei mokesčius. Tada jūsų pensijos nenukentės“, amžiams taptų politiniu lavonu, o galbūt ir už grotų sėstų. Beje, žymusis Čikagos gangsteris Al Kaponė 10 metų kalėjimo gavo ne už galvažudystes ir ne už alkoholio kontrabandą, o už valstybei nesumokėtus mokesčius…
