Nacionalizmo ir tautos sampratos Mykolo Riomerio valstybės mokslo aiškinime

Mykolo Riomerio tautos samprata susijusi su jo bendra visuomenės koncepcija, apibūdinančia visuomenę kaip socialinių junginių visumą. Kalbėdamas apie tautą kaip valstybės elementą, jis turi galvoje ne pačius žmones, bet tik tų žmonių tam tikrus veiksmus, būtent tuos jų darbus, kuriais jie atlieka savo socialinę funkciją. M. Riomeris teigia, kad pagrindinis terminas “tauta” reiškia valstybės dalyvių masę, tačiau taip pat teigia, kad reikia skirti dvi tautos rūšis: tauta- nationi ir tauta- populus. Tauta- nationi- tai nacionalinė tauta, tam tikras tautinis socialinis junginys, pvz., lietuvių tauta, žydų tauta, italų tauta, flamandų tauta. Tauta- populus- tai valstybinė teritorinė tauta, kuri pati skirtingo nuo pačios valstybės socialinio junginio nesudaro, bet yra tam tikros valstybės dalyvių ar narių visuma be jokių tautybės ar kitų socialinių žymių skirtumų, taigi Lietuvos tauta- populus, Italijos populus yra, bet žydų ar flamandų tautos- populi nėra, nes nėra tokių valstybių. Nacionalinė tauta M.Riomerio teorijoje tampa pilietinės visuomenės pagrindu, svarbiausiuoju socialiniu junginiu.

Autorius teigia, kad nacionalinis tautos junginys gali remtis kultūriškai psichiniais veiksniais: kalba, valstybe, pirmine etnine grupe, teritorija, tikyba, bendra praeitimi, bendrais išgyvenimais ir darbais. Šių veiksnių galia kuriantis nacionalinei tautai įvairuoja pagal “socialinio bendravimo sąlygas, t.y. vietos ir laiko aplinkybes”. Tačiau reiktų pažymėti, kad kalba, tikyba, teritorija ar valstybė nėra pagrindiniai tautinio junginio cementuojantys elementai, kadangi yra tautų be savo kalbos ar teritorijos, pvz., žydai. M. Riomeris kvestionuoja žydų kaip nacionalinės tautos įvardijimą ir priskiria juos prie sui generis socialinių junginių. Tokie socialiniai junginiai- tai junginiai, kuriuos M. Riomeris vadina “pusgyvėmis liekanomis”, kurių dažnai nei kilmė, nei istorija yra nežinomi ir kurie neatitinka jokio modernaus socialinės kilmės klasifikacijos tipo. Kaip pavyzdžius jis nurodo karaimus, čigonus, Lietuvos totorius. M. Riomeriui svarbiausias nacionalinės tautos veiksnys yra pirminė etninė grupė kaip tam tikras būdo, vietos įpročių ir liaudies kultūros vietinis elementas. Pirminę etninę grupę jis įvardija kaip ryškiausią nacionalinės tautos branduolį, kelmą, iš kurio ji išauga. Su pirmine etnine grupe galima sieti ir kultūrą, tradicijas, istoriją. M. Riomeris akcentuoja sąmoningo apsisprendimo svarbą ir teigia, kad socialiniame tautos reiškiny yra tam tikras objektyvusis kultūros elementas, kuris vieną tautą skiria nuo kitos, bet dar svarbesnis jam yra subjektyvusis sąmonės, pajautimo momentas, kuris jungia tautos narius su tauta.

Toliau M. Riomeris nagrinėja nacionalizmą ir teigia, kad nacionalizmas kyla iš nacionalinės, arba tautinės, valstybės idėjos. Pagal šią idėją kiekvieną tautą turėtų atitikti tam tikra valstybė. Anot M. Riomerio, tos tautos, kurios virsta valstybinėmis, t.y. kurios sugeba atitinkamą valstybę nacionalizuoti arba įkurti naują savo nacionalinę valstybę, pamažu ima žiūrėti į valstybę, kaip į savo organizacinį aparatą, nacionalinė tauta ima organizuotis ne greta jos veikiamos ir naudojamos valstybės, bet kaip tik valstybėje, jos organais. Taigi pati valstybė paverčiama viešpataujančios joje tautos korporacija. Kita vertus, tautos, kurios nėra valstybinės, t.y. kurios nedisponuoja “savo” valstybėmis, taip pat kaimyninių, kad ir valstybinių tautų dalelės, įterptos į svetimą valstybę ir sudarančios tai, kas tautinėje valstybėje vadinama “tautinėmis mažumomis”, vykdo savo korporacinį organizavimąsi autonomiškai, nesinaudodamos valstybiniu aparatu. Taigi nacionalizmas M. Riomeriui yra dviejų formų- viešpataujančių tautų nacionalizmas ir tautinių mažumų nacionalizmas. Pirmasis yra negrėsmingas valstybei, o antrasis nuolat kelia problemas, grasindamas separatizmu. Taigi nacionalizmas M. Riomeriui yra iš vienos pusės tam tikra politinė srovė, tam tikras charakteringas mūsų laikams socialinis judėjimas, iš kitos- tam tikra koncepcija, sąvokų konstrukcija.

Apie nacionalinę valstybę M. Riomeris kalba taip: „nacionalinės valstybės idėja, kuria remiasi tam tikras judėjimas ir kartu tam tikroji teorinė koncepcija, vadinama nacionalizmu, paverčia socialinį valstybės faktą teisės aktu ar teisės padariniu, suteikdama valstybei tam tikrą teisinį titulą, būtent tautos (nacionalinės tautos) teisės titulą: nacionalinė valstybė yra ne tiktai todėl, kad ji socialinėje tikrenybėje atsirado, kad tam tikros socialinės jėgos pajėgė ją įkurti ir išlaikyti, bet todėl, kad ji tautos įgimtosios teisės imperatyvu turinti būti, vadinasi – kad kitos tautos turinčios pareigos jos įsikūrimą kentėti ir šiam teisės reiškiniui nekliudyti”.

Kalbant apie nacionalizmo santykį su valstybę ir valstybės mokslu, M.Riomerio nuomone, nacionalizmas nėra aiškiai užfiksuojamas valstybių konstitucijose būtent todėl, kad „būdamas aiškiai konstitucijoje užfiksuotas, viešpataujančios tautos nacionalizmas, kaip valstybės santvarkos principas, provokuotų tautinių mažumų apsaugą ir keltų prieš save reakciją, kliudančią jojo siekimus. To dėliai jis paprastai ir yra slopinamas, pridengiamas gražiai skambančiomis demokratinėmis formulėmis ir praktikuojamas konstitucijos užkulisiuose, bet į pačią konstituciją neįrašomas”. Beje, būtent vertindamas nacionalizmą valstybės mokslo požiūriu, M.Riomeris randa sąsajų tarp nacionalizmo ir socializmo doktrinų, nors teigia, kad savo kontekstais ir akcentais jos smarkiai skiriasi. Kas socializmui yra klasių kova, tas nacionalizmui – tautų kova. Skirtumas esąs tik tas, kad socializmas visuomenės klasinį susiskirstymą traktuoja kaip laikiną reiškinį, tuo tarpu nacionalizmui tautos yra amžinas socialinis reiškinys.

Profesorius kelia klausimą: „Kuris būtent socialinis momentas (požymis) sudaro tautinį (nacionalinį) ryšį, jungiantį žmones į tautas ir išskiriantį jas iš vieningos žmonijos?” [66. P. 372]. Atsakydamas į savo iškeltą klausimą jis aptaria tris pagrindinius požymius – rasės, kalbos ir teritorijos – vienaip ar kitaip saistančius žmones tautiniu ryšiu, kiekvienam iš šių požymių darydamas tam tikras išlygas.