MGB–KGB smogikų nusikaltimai laukia įvertinimo

Ne kartą Lietuvos žiniasklaidoje buvo keliama MGB–KGB agentų smogikų veiklos teisinio įvertinimo problema. Deja, nepaisant ilgalaikių šalies prokuratūrų tyrimų ir to, kad kai kurieų agentai smogikai netgi pateko į teisiamųjų suolą, ši problema išlieka – iki šiol nenuteistas nė vienas šios srities saugumo bendradarbis, dėl kurių kaltės nužudyta ir suimta dešimtys laisvės kovotojų bei civilių gyventojų.

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius žmones. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas.

Šiems nusikaltimams netaikomas senaties terminas, tačiau, kaip rodo praktika, realiai nuteisti tokių nusikaltėlių nepavyksta.

Pagal šalies prokuratūrų užklausimus tiriant su MGB–KGB agentais smogikais susijusias bylas faktinę medžiagą renka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius, kuris šį pavasarį organizuoja specialų seminarą teisinėms problemoms išsiaiškinti. Planuojama, kad seminare dalyvaus prokurorai, teisėjai, advokatai, žmogaus teisių gynėjai ir kiti šios problemos sprendimu suinteresuoti pareigūnai. Vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos bus bandoma atsakyti – kokius įrodymus būtina surinkti, kad kaltieji tikrai būtų nubausti? O gal ne tiek svarbu juos nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, kiek demokratiniame teisiniame procese teisiškai įvertinti ir pasmerkti MGB–KGB metodus, vykdant Lietuvos gyventojų genocidą, t. y. „sustatyti taškus ant i“ iki šiol kontroversiškai vertinamame ir, ko gero, skaudžiausiame mūsų istorijos tarpsnyje?

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – buvusio agento smogiko Juozo Bulkos (ag. slapyv. Bimba), dabar klebonaujančio Baltarusijoje, istorija, vis dar laukianti vienokio ar kitokio tęsinio. Beje, jo veiklą dar reikia kruopščiai ištirti, todėl žinantys apie J. Bulkos veiklos epizodus gali kreiptis į LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrių Vilniuje, Gedimino pr. 40, tel. 8-5 299 15 20, 8-5 231 41 58.

Biografija

Kaip nustatė LGGRTC STS vyresnysis specialistas Saulius Samulevičius, LSSR MGB agentas smogikas Juozas Bulka, Vinco (agentas Bimba) gimė 1925 m. Švenčionėlių r. Ripaičių k. vidutiniokų ūkininkų šeimoje. Į ginkluotą antisovietinį pogrindį įsitraukė 1944 m. Partizanavo iki 1951 m. kovo 19 d., kai buvo suimtas. Suėmimo metu ėjo Vytauto partizanų apygardos štabo įgaliotinio ryšiams pareigas slapyvardžiu Skrajūnas, buvo 7 klasių išsilavinimo. Suimtas iš karto sutiko bendradarbiauti su saugumu ir užverbuotas agentūriniu slapyvardžiu Bimba. Su MGB bendradarbiavo iki 1961 m., nuo bendradarbiavimo atleistas praradęs ryšius.

1952 m. „Bimba” buvo priskirtas LSSR MGB 2-N valdybos 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko vyr. ltn. Valentino Dombrovskij pavaduotojui. Emgėbistų laikytas vienu perspektyviausių vidaus agentų.

1951–1952 m. J. Bulka kartu su kitais užverbuotais buvusiais partizanų vadais Broniumi Kalyčiu (partizaninis slapyvardis Siaubas, agentūrinis – Ramojus), Alfonsu Radzevičiumi (p. sl. Tarzanas, ag. Alfa), Stasiu Petravičiumi (p. sl. Klajūnas, ag. Mažytis), Kaziu Bukausku (p. sl. Seklys, ag. Gudas) ir kitais buvo panaudotas „legenduojant“ Šiaurės rytų Lietuvos srities ir „Vytauto“ apygardos štabus. 1953 m. minėti štabai bei smulkesnės partizanų formuotės buvo sunaikintos. J. Bulkai asmeniškai talkinant iki 1953 m. gegužės vidurio emgėbistai suėmė ir sunaikino apie 45 partizanus.

1988 m. prasidėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui, J. Bulka Lenkijoje įšventintas kunigu ir paskirtas kunigauti į Baltarusiją, Vitebsko sr. Mosaro km.

2003 m. spalio 10 d. LTV „Panoramos” bei „Vakaro žinių“ laidose šalies visuomenei buvo pateiktos telefoninio pokalbio su J.Bulka ištraukos. LTV saugomas nemontuotas visas šio pokalbio įrašas. Jį išklausius susidaro nuomonė, kad J. Bulka nors ir išsisukinėdamas, tačiau netiesiogiai patvirtino turėjęs ryšių su sovietų saugumu. Agentas teigė nieko neišdavęs, o partizanai į emgėbistų rankas patys pakliūdavę dėl girtuoklystės. Žadėjo į Lietuvą sugrįžti po kelerių metų, kai atliks savo numatytus darbus…

Išdavysčių epopėja

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius nustatė, kad 1951 m. kovo 19 d. čekistinė karinė grupė, vadovaujama plk. N. Osipčiko bei kpt. F. Snakino, sudaryta iš LSSR MGB 2-N valdybos agentų smogikų, MGB Utenos r. skyriaus, LSSR MGB vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko bei MGB Švenčionėlių r. įgulos, Vilniaus sr. Švenčionėlių r. Labanoro girioje prie Kiauneliškių k. suėmė Vytauto apygardos štabo įgaliotinį ryšiams Juozą Bulką-Skrajūną. Šios operacijos metu buvo nužudyti: Vytauto apygardos štabo viršininkas Steponas Satkevičius-Gintvytis, Vytauto apygardos štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas Antanas Bulka-Dainius, Bazalto rajono vadas Stasys Juodis-Čižikas, Liūto rinktinės ūkio dalies viršininkas ir Bazalto rajono vadas Steponas Jakučionis-Aušra, Bazalto rajono štabo viršininkas Balys Graužinis-Uosis ir Trimito būrio vadas Juozas Kušeliauskas-Putinas. Taip prasidėjo išdavysčių epopėja.

Pagal suimtojo J. Bulkos parodymus tą pačią dieną Labanoro girioje prie Pagaigalės k. buvo nužudyti Vytauto apygardos visuomeninio skyriaus viršininkas Vytautas Pakštas-Vaidotas, Vytauto apygardos organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Trinkūnas-Dagys, partizano Pakšto žmona Natalija Deveikytė-Vaidilutė ir Stasė Daškevičiūtė-Žiedas.

J. Bulkos „veikla” tęsėsi – kovo 22 d. Labanoro girioje prie Lygialaukių k. nušauti: Lokio rinktinės Laisvės kuopos vadas Juozą Stanėnas-Lizdeika, Bazalto rajono štabo narys ir Trimito būrio vadas Vytautas Ryliškis-Bitinas, taip pat 11 Trimito ir Žėručio būrių partizanų. Šios operacijos metu dar buvo suimti Lokio rinktinės Laisvės kuopos Viesulo būrio vado pavaduotojas Alfonsas Mačiulis-Klajūnas ir partizanų ryšininkė Elena Daškevičiūtė. Netrukus po J. Bulkos parodymų suimta dar apie 10 partizanų pagalbininkų civilių gyventojų.

1951 m. balandžio 5 d. naktį į 6 d. LSSR MGB 2-N valdybos agentai smogikai drauge su J. Bulka Anykščių r. Aknystėlių k. gyventojo Antano Tumo sodyboje įrengtame bunkeryje nušovė Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadą Antaną Lapėną-Pimpį, Liūto rinktinės Rambyno rajono vadą Teofilį Limbą-Sakalą ir Rambyno rajono Aro būrio partizaną Joną Tylą-Vaišvilą. Bunkerio šeimininkas suimtas.

1951 m. balandžio 10 d. naktį į 11 d. čekistinė karinė grupė, vadovaujama vyr. ltn. V. Staškevičiaus, sudaryta iš LSSR MGB 2-N valdybos agentų smogikų, Utenos rajono Tauragnų apylinkės Strazdų kaimo gyventojo Juozo Čibiro sodyboje sušaudė Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadą Balį Vaičėną-Liubartą, Pavasarį, tos pačios rinktinės štabo narį Vladą Juozapavičių-Šarūną, Papartį, Lokio rinktinės Erškėčio kuopos vadą Joną Čičelį-Džiugą, Džiugo rajono vadą Edvardą Garnelį-Čigoną, Lokio rinktinės Šventosios rajono šabo viršininką Juozą Sidaravičių-Sakalą, partizanus Vytautą Dručkų-Šerną, Jeronimą Bulką-Titnagą, Deimantą ir partizanus slapyvardžiais Leonardas, Kęstutis ir Tėvas. Kartu nužudyta šeimininko motina Marcelė Čibirienė, čia buvusi Teofilė Tijūnelienė, be to, agento J. Bulkos atvesti smogikai peršovė dešimtmetį berniuką. Kaip nereikalingus liudytojus smogikai nužudė civilius gyventojus: sodybos šeimininką Juozą Čibirą ir jo nėščią žmoną Pauliną Čibirienę.

Pakanka nežinoti?

Tai tik maža dalis su J. Bulkos veikla susijusių nusikaltimų. Panašūs istorikų bei teisėsaugininkų nustatyti kitų agentų smogikų „darbai“ skaičiuojami dešimtimis. Už kiekvieno tokio epizodo – šimtai Lietuvos piliečių likimų.

Ar pakanka juos tik žinoti nedideliam žmonių būriui? O gal visų čia suminėtų institucijų darbas, tiriant tokius nusikaltimus, tėra tik beprasmis laiko gaišimas?

Dabartinėje visuomenėje sklando ir tokia nuomonė: neverta eskaluoti pusės šimtmečio senumo istorijų, nes tai nepadeda ir taip susiskaldžiusios visuomenės konsolidacijai – tegul tuo užsiima profesionalūs istorikai savo darbuose, o kam bus įdomu, galės pasiskaityti… Tačiau pagal tą pačią logiką, neverta apskritai kelti jokių problemų – gyvenkime šiltnamyje ir apsimeskime, kad nieko blogo nevyko, nevyksta ir nevyks. Tik ar būsime dėl to vieningesni?

Greičiau atvirkščiai – tinkamai neįvertinę savo praeities, tik didinsime susiskaldymą ir nežinojimą. Kol dar yra gyvų minėtų įvykių liudytojų bei dalyvių, turime apsispręsti ir išgirsti nešališkų specialistų vertinimą, pagrįstą demokratiško teisinio proceso principais.

Ričardas Čekutis