Kotiniai ginklai
Kertamąjį arba duriamąjį ginklą aprūpinus ilgu kotu gaunamas naujo tipo ginklas. Juo ginkluotas pėstininkas gali atakuoti raitelį arba išlaikyti jį saugiu atstumu. To pasekoje atsirado daugybė kotinių ginklų rūšių. Iš šios įvairovės galima išskirti šiuos pagrindinius kotinių ginklų tipus:
1. Ietis.
2. Protazanas – plati ietis su dviem atsikišimais prie antgalio pagrindo.
3. Glevija – ilgas peilio formos antgalis su viena pjaunančiaja briauna. Japonijoje tokio tipo ginklas vadinamas naginata.
4. Gizarma – kilo iš įrankio skirto krūmų kirtimui. Turi ašmenis ant vidinio lanko. Tai prancūziškas pavadinimas. Vokietijoje toks ginklas vadinamas rosšinderiu, Anglijoje – bilu.
5. Sekira – ilgakotis kirvis.
6. Alebarda – turi kirvio ašmenis, smaigą ir kablį.
Vienas iš seniausių ir labiausiai paplitusių kotinių ginklų yra ietis. Tai ilgas, dažniausia medinis, kotas su antgaliu. Koto ilgis būna labai įvairus ir priklauso nuo ieties paskirties. Pavyzdžiui makedoniečių falangų ieties (sarisos) ilgis siekdavo iki 5-6m. Tokio pat ilgio pikomis vadinamomis ietimis nuo raitelių atakų būdavo ginami muškietininkai ginklų užtaisymo metu. Savaime aišku, kad tokios ietys netiko svaidymui. Kavaleristai naudojo trumpesnes 2-2.5m ilgio pikas. Trumpesnes ir lengvesnes ietis buvo galima svaidyti. Svaidymui skirta romos legionierių ietis pilumas turėjo ilgą geležinį antgalį. Pilumui įsmigus į medinį skydą jo ilgas metalinis antgalis neleido nukirsti ieties koto ir taip trukdydavo kariui naudotis skydu.
Kotiniai ginklai taip pat buvo naudojami medžioklėje ir ceremonijų metu. Paveikslėlyje Nr1 pavaizduota šernu medžioklei skirtos ieties antgalis. Ši ietis apie 1558m. priklausė Šventosios Romos imerijos imperatoriaus Ferdinando I-ojo tarnui.
Atskira ieties atmaina yra protazanas. Protazanas turi platų antgalį, kuris užsibaigia dviem sparneliu formos atsikišimais. Šie atsikišimai neleisdavo ginklui per daug giliai įsmigti. Atskira protazano be sparnelių atmaina buvo vadinama “buliaus liežuviu”. Ji išsiskyrė labai ilga į apačia platėjančia geležte. Paveikslėje Nr2 pavaizduotas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV gvardijos karininko paradinis protazanas 1670-1680m.
Sekira tai ilgakotis ginklas su kirvio ašmenimis. Škotijoje panašus ginklas vadinosi lochaberu. Kai kurie lochaberai gale koto turi kablį. Iš sekiros išsivystė alebarda. Rusijoje sekira buvo vadinama berdišiumi ir naudota XV-XVIIa. Paveikslėlyje Nr3 pavaizduotas tipiškas rusiškas berdišius pagamintas XVIa pabaigoje.
Alebardos antgalis turi kirvio formos ašmenis, durtuvo formos smaigą ir kablį. Tai vienas iš universaliausių XV-XVIa ginklų. Ispaniško tipo alebardos dažnai turi pusmėnulio formos kirvio ašmenis. Paveikslėlyje Nr4. Pavaizduota Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I-ojo sargybos alebarda 1556m
