Ginklai

“Gerai juokiasi tas, kas šauna pirmas” (A.Lebedis – rusų generolas ir politikas)

Labai seniai, gal nuo tada, kai mažylis Dovydas “nuskynė” akmeniu milžiną Galiotą, žmonės suprato, kad jėga ir ūgis nebūtinai lemia pergalę. Matyt tai paskatino juos kurti įvairias mėtykles, lankus ir arbaletus. Tik kad iš toliau, kad smarkiau, kad mirtinai … Kas pirmas sugalvojo šitiems daiktams pavadinimą GINKLAI, t.y. žodžio GINTIS ir GINTI bendrąšaknį?! Na, ne tai svarbu. Žmonės žudė, žudo ir žudys vieni kitus kol suksis Žemė, su reikalu, be reikalo ar netyčia ir visuomet suras tam pasiteisinimą, rimtą priežastį. Vieni gina savo garbę, žemę, rasės grynumą, kiti gina kažkieno kito interesus, treti – idėjas, ketvirti – turtą ar gyvybę…o dauguma bando išgyventi kitų sąskaita. Ne paslaptis, joga karai skatino žmonijos progresą. Buvo kuriami vis tobulesni žudymo įrankiai, o po parako išradimo Kinijoje XIV a. pradžioje prasidėjo nauja era – šaunamųjų ginklų (t.y., kuriuose žudančio elemento metimui naudojama sudegančio parako energija) era.

Žurnalo rubrikoje apie šaunamuosius ginklus supažindinsime skaitytojus su jų įvairovę, paskirtimi, ypatumais, techninėmis charakteristikomis, panaudojimo technikos ir taktikos gudrybėmis. Papasakosime apie medžioklinius, kovinius, savigynos ir sportinius ginklus. Tačiau norėčiau pradėti nuo populiariausių vyrų (beje ir moterų) tarpe – pistoletų. Todėl vėl grįžkime į viduramžius.

Tik po dviejų šimtmečių, XVI a. viduryje šalia jau egzistavusių įvairių bombardų, arkebuzų ir muškietų buvo išrasti taip vadinami trumpavamzdžiai šaunamieji ginklai arba PISTOLETAI. Jų išradėju skaitomas italų meistras vardu Kamilis Vitelli ir gal dėl to, kad pastarasis gyveno Pistojos mieste, jo išrastas ginklas pradėjo vadintis PISTOLETU. Kiti gi skaito, jog toks pavadinimas atsirado iš čekiško žodžio “pištala”, reiškiančio dūdelę. Beje čeku meistrai ypač pasižymėjo kurdami modernius šaunamuosius ginklus – originalius graižtvinius šautuvų, kulkosvaidžių, pistoletų modelius, kurių pagrindu daugelyje šalių buvo pradėti gaminti savi ginklai.

Nedaugeliui žinoma, jog pradžioje pistoletai buvo kavalerijos arsenalo dalis, kadangi raitieji kariai galėjo šaudyti tik viena ranka, nes kita valdė žirgą. Ilgainiui pistoletai tapo papildomu ginklu kitoms kariuomenės rūšims, taip pat policijai ir savigynos priemonė civiliams. Tik 1807 metais po to, kai britas Forsaitas užpatentavo kapsulinį šovinio parako uždegimo būdą pistoletų vystymas žymiai paspartėjo. Atsirado pistoletų, kuriuose kulkos dedamos į taip vadinamą būgną, besisukantį šaudymo metu (angl. revolve), todėl jiems prigijo revolverių pavadinimas. Vienas iš geriausiai žinomų revolverių modelių yra Koltas. Net atsirado posakis, jog Dievas sukūrė visus žmones skirtingais, o misteris Koltas padarė juos lygiais. Nors iš tikrųjų ponas Koltas čia nieko dėtas. Populiaraus revolverio išradėjas faktiškai buvo amerikiečių mechanikas Džonas Pirsonas, pavadinęs savo kūrinį “Paterson” miesto garbei, kuriame 1836 m. jis dirbo. Misteris gi Samuelis Koltas buvo tik apsukrus vertelga, pasisavinęs išradimą ir pradėjęs revolverio gamybą, atnešusią jam pasaulinę šlovę ir didžiulius turtus.

“Gerumu ir ginklu galima pasiekti žymiai daugiau, negu vien tik gerumu” – mėgdavo sakyti žinomiausias amerikiečių gangsteris Al Kaponė. Ši formulė manau tiktų ir policijai ir tiems, kas turi ginklus savigynai. Neįmanoma ramiai gyventi, pasikliaujant tuo, jog nelaimės aplenks jūsų namus. Pavojai tyko visur. Nesvarbu ar jus esate turtingas, ar vargšas, verslininkas ar valstybės tarnautojas. Armija priešų, dažnai ginkluotų dieną naktį rezga planus kaip pasisavinti jūsų turtą. Jie pasirengę jus nurengti, apiplėšti, išprievartauti… Negalite būti it taikus Tolstovietis (Tolstojaus pasekėjas, išpažįstantis nesipriešinimą blogiui jėga ar prievarta) ir leisite save skriausti. Gintis būtina visom įmanomom priemonėm, atsišaudant taip pat. Sunku pasakyti, kas yra didesnė blogybė – turėti ginklą ar ne. Aksioma yra aiški ir paprasta: jus užpuolė – vienintelis būdas išgyventi yra ginklo panaudojimas – jus jo neturite – jus lavonas. Todėl manau reikia apsispręsti. Jau?! Tuomet galime pradėti pasakoti apie pistoletus.

Kas yra tie šaunamieji ginklai – žudymo įrankis, apsigynimo priemonė, sporto inventorius ar techninio meno kūrinys? Ir pirma, ir antra, trečia ir ketvirta. Kaip matote nuotraukose, ginklų yra daug ir įvairių….(užrašai po nuotraukomis)

Skiriasi jų modeliai, dydis, svoris, mechanizmai, veikimo principai, metalas, dizainas, ergonomiškumas, apdailos elementai, o svarbiausia kalibrai, naudojamitinkantys jiems šaudmenys. Lietuvoje šiai dienai apyvartoje yra apie 40 skirtingų kalibrų ir tipų šaudmenų. Gerai tai ar ne, panagrinėsime vėliau.

Nesigilinant į Ginklų apyvartos įstatymo detales ir apibrėžimus suskirstyčiau pistoletus į dvi grupes: kovinius ir sportinius. Pirmieji yra skirti žudymui (nesvarbu – ginantis ar puolant), antri gi naudojami įvairiose šaudymo varžybose. Be abejo iš sportinio pistoleto taip pat galima padaryti skyle kažkieno galvoje, bet tai jau būtų ginklo panaudojimo sąlygųpriežasčių aspektas ir teisinė problema. Geras kovinis ginklas yra tas, kurį panaudojus oponentas greitai ir patikimai neutralizuojamas, trumpai tariant, nebegali tęsti pradėtų veiksmų. Aišku daug kas priklauso nuo pataikymo vietos ir, be abejo, nuo skylės dydžio. Būnant Amerikoje mums pademonstravo taip vadinamą “saugią kulką”. Pasirodo terminas “saugus” ten suprantamas visiškai skirtingai negu pas mus. Keliasdešimt plieno adatėlių paslėptų kulkos apvalkale ir yra tas “saugumo” elementas. Pataikę į kūną jos išsisklaido ir besivartydamos padaro nesuderinamus su gyvybę sužeidimus žmogaus organizmui. Saugu kam? Ogi tam, kas priverstas panaudoti ginklą. Pas mus kol kas 9 mm skylė padaryta iš Makarov arba CZ-75 pistoleto skaitoma didesnė, negu 9 mm skylė, padaryta iš savigynai skirtų to paties kalibro ginklų!? Be to praktika rodo, kad kulkos energija, greitis ir skvarba neturi didelės reikšmės, nes trumpavamzdžiai ginklai prie bet kokių sąlygų yra panaudojami tik mažais atstumais, 2 – 5 – 10 m. Gal neapsistokim ties šaudmenimis. Jei skaitytojams bus įdomu, galėsime panagrinėti šią temą detaliau kituose žurnalo numeriuose.

Kokį ginklą pasirinkti – klasikinį pistoletą ar revolverį? Kokius aspektus, parametrus, galimas panaudojimo sąlygas įvertinti renkantis ginklą? Kaip suderinti pasirinkimą su pistoleto funkcionalumu ir jo išvaizda? Apskritai, ar ginklas turi dvasią, sielą, charakterį? Ar gali jis būti draugu, ar taps didžiausiu priešu? Jau beveik 25 metai nesiskiriu su ginklais, turėjau jų daug ir įvairių, todėl drįsčiau teigti, kad pistoletai gali būti mieli, draugiški ir malonūs. Būna melancholikai ir cholerikai, tylūs ir triukšmingi, švelnūs ir staigūs, švepli ir mygčiojantys, šilti ir atšiaurūs. Jie yra gyvi! Kaip ir renkantis draugą, partnerį, žmoną reikia daug svarstyti ir abejoti, pasikliauti intuicija, jausmais ir tik tuomet daryti sprendimą. Jei pavyks, turėsite šalia savęs tai, kas jūsų niekada neapgaus ir neapvils, o reikalui esant išgelbės gyvybę. “Tas, kuris yra tarp gyvųjų, dar turi viltį, nes ir šuniui gyvam geriau, negu padvėsusiam liūtui” (Biblija, Ekklesiastas, 8, 17).

GINKLUOTAS IR NEPAVOJINGAS, BET PASIRENGĘS

“Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas”, mėgo sakyti didysis kombinatorius Ostapas Benderis. Kadangi žmonės civilizacijos raidoje prarado uoslę, gerą klausą, uodegas ir iltis, bet baimė būti suvalgytiems liko, jie ėmėsi lazdos ir akmenio, o vėliau pradėjo kurti vis įmantresnius ginklus. Apie tai jau rašėme. Gal nepaminėjome, kad norėdami užtikrinti ramų miegą homo sapiensai savo bendruomenėse skirdavo pačius stipriausius ir vikriausius, kurie apginkluoti tarškalynėmis ir vėzdais budėjo gatvėse naktimis, ir baidė vagišius. Vėliau ši visuomeninė tarnyba tapo profesionalia ir buvo pavadinta POLICIJA. Baidytuvai laikui bėgant virto sirenomis, vėzdai – “baton`ais” ( taip vadinasi policininko lazda anglakalbėse šalyse, o iš šio žodžio kilo rusiškas duonos kepinio pavadinimas, prigijęs ir pas mus). Bet apie policiją Lietuvoje šį kartą nešnekėsiu (nenoriu gadinti skaitytojams nuotaikos) – ji dar yra ir dirba, ir ačiū Dievui. Jau esame apsisprendę, jog daug greičiau yra pasiekti nuosavo pistoleto ar revolverio rankenėlę ir vienu šūviu išspręsti problemą, negu alpstant iš baimės graibyti telefono ragelį ir drebančia ranka rinkti 02, o vėliau jame išgirsti, jog dėl visko kalta sausra ir “Williams`as”.

Kaip išsirinkti sau ginklą savigynai? Pavyzdžiui, aš tai darau paprastai – atėjęs į Ginklų fondo realizacijos skyrių paprašau duoti man vieną po kito turimus pardavime pistoletus (revolverių kažkodėl nelabai mėgstu). Užsimerkęs pačiupinėju kiekvieną ir kada pajuntu, kaip visa “blusų” kaimenė nuo pakaušio ima striksėti stuburu žemyn ir toliau ligi pat kulnų, žinau – tas daiktas skirtas man! Pabandykite. Jei nepajusite nieko, reiškia jus nemokate rinktis sau ginklo.

Tuomet vadovaukitės štai kuo: įvertinkite savo svorį ir rankos dydi, taip pat juosmens apimtį. Nejuokauju – tai labai svarbu! Kalbu apie žmones, kurie rimtai apsisprendė ir pasiryžę aktyviai gynybai. Šiai dienai kalibro pasirinkimas nedidelis, bet nesuklyskite, nes mažesni nei 9 mm ginklai skirti moterims, kadangi pastarosios dažniausiai slepia juos ridikiuliuose. Beje kai kurie vyrai daro tą patį – tokiems rekomenduočiau ginklo neturėti, nes jau kiek jų pamiršta parduotuvių krepšeliuose, automobilių pirštinių dėžutėse, tualetuose…, o greitai ištraukti ginklą iš rankinės reikalui esant praktiškai neįmanoma.

9 mm kulkos turi žymiai didesnį stabdymo poveikį ir labiau garantuoja, kad po pirmo šūvio agresija bus nutraukta. Lietuvoje pardavime yra keletas šio kalibro šovinių rūšių: revolveriams – 38 Special, 357 Magnum; pistoletams – 9 Kurz (trumpas) arba 9 Browning, 380 Auto arba 380 ACP. Būtent šiems šoviniams vyrai ir turėtų rinktis sau ginklus.

Sekantis žingsnis yra ginklo funkcionalumo įvertinimas. Reikia turėti omenyje, jog pistoletai ir revolveriai efektyvūs tik esant trumpiems atstumams tarp besiginančiojo ir užpuoliko – nuo 1 iki 6 – 8 m. Esant didesnei distancijai geriau pabėgti, negu užsitraukti sau bėdą visam gyvenimui. Japonų Bušido (kario kelio) mokymas sako, jog neįvykusi kova yra laimėta kova. Šventa teisybė! Bet jeigu teks kada nors traukti ginklą iš dėklo, sekantis veiksmas turi būti šūvis!

….sužviegė stabdžiai, automobilis, kiek slystelėjęs šonu, sustoja per kokį pusmetrį nuo staiga atsiradusios kelyje kliūties. Jus vis dar negalite atsipeikėti, drebančiom rankom “smaugiate” vairo ratą lyg Dezdemoną, kojomis bandot išstumti grindis kartu su stabdžio ir akseleratoriaus paminom (anksčiau labai taikliai vadinamom “pedalais”). Išgąstis praeina ir pradedate suvokti, jog tai padarėte! Ne vienas iš vairuojančios publikos niekada nėra pagalvojęs, kaip ir kodėl jis sugeba staigiai sustabdyti automobilį. Akys pamato, o kūnas paprasčiausiai padaro savo. Skaitoma, kad automobilio stabdymo kelias pradedamas skaičiuoti nuo kliūties pastebėjimo momento iki pilno sustojimo – laiko atkarpa pavirsta ilgio vienetu. Panašu, kaip rusiškame anekdote karine tematika: “ Įsakau iškasti griovį nuo šito stulpo iki vakarienės”. Tiesa yra ta, jog prieš stabdant vairuotojas turi įvertinti masę dalykų: ar yra galimybė apvažiuoti kliūtį, koks yra ratų sukibimas su danga; be to turi spėti pagalvoti apie pasekmes, prisiminti, kur nukištas draudimo polisas, ar seniai išgertas paskutinis alaus bokalas, kur žmona slepia pinigus, paliktus “juodai dienai”… ir tik po to atsispirti nuo paminų. Kas sugeba visą tai padaryti greitai, tas lieka gyventi laisvėje, arba apskritai gyventi.

Lygiai ta pati taisyklė taikytina ginklams. Juos reikia mokėti ištraukti iš dėklo ir iššauti tiek greitai, kiek jus norite išgyventi. Skaitoma, jog normalus rezultatas yra 1 – 2 sekundės. Šis “stabdymo kelias” labai priklauso nuo ginklo konstrukcijos, dėklo funkcionalumo ir be abejo nuo šaulio sugebėjimų.

Ką pasirinkti – revolverį ar pistoletą? Revolveris mažiau pritaikytas nešioti po drabužiais, bet jis nuolat paruoštas šūviui. Revolveryje telpa mažiau šovinių, jį ilgiau pertaisyti, tačiau jis patikimesnis už pistoletą. Iš revolverio nemalonu šaudyti dėl didesnės atatrankos ir “sunkesnio” nuleistuko, nors jis yra “taiklesnis” už pistoletą. Kaip matote, lygtai už revolverį daugiau argumentų!?

JAV policijos psichologai atliko tyrimą, po kurio ilgametė tradicinė ginkluotė – revolveriai buvo pakeisti į pusiau automatinius pistoletus. Buvo nustatyta, kad atidengiant ugnį policininkai kelis pirmus šūvius paleidžia į nusikaltėlius stresinėje būklėje, tik jų kryptimi, nesitaikydami, o po to pritrūksta šovinių. Šiuolaikiniai pistoletai nenusileidžia patikimumu revolveriams, jie greitai užtaisomi, juos patogu nešioti ir žaibiškai parengti šūviui.

Šiuo metu Lietuvoje pardavime yra nemažai įvairių tipų pistoletų. Patys svarbiausi skirtumai tarp jų yra du: šovinių skaičius ir saugiklio buvimas ar nebuvimas. Pirmo skirtumo galima nesureikšminti, kadangi neįsivaizduoju tokio “karo”, kai reikėtų padaryti daugiau 6 – 8 šūvių. Bet štai saugiklis tai didesnė problema. Nežinau, kam jis reikalingas. Nesuprantu. Rimtai. Man atrodo, geriausias saugiklis yra kai ginklas dėkle. Revolveriai apskritai neturi saugiklio, o šovinys visuomet vamzdyje, tuo tarpu jie nėra uždrausti. Bet štai pistoletų Įstatymas neleidžia nešioti su šoviniu, įleistu į vamzdį?! Kuriozas, toks pat kaip ir šovinių kalibro ribojimas. Taigi, “dura lex…”, bet tai Įstatymas ir esame priversti mokytis ne tik mikliai ištraukti ginklą, bet ir spėti jį užtaisyti ir iššauti greičiau nei per 2 sekundes! Kodėl toks normatyvas atsirado, galėtų papasakoti tie, kas nespėjo, bet kol kas ryšio su jais neturime.

Tarkim išsirinkote ir nusipirkote ginklą savigynai. Kur jį nešiotis? Dėl tašyčių jau susitarėme – jose tinkamiau ir efektyviau nešioti pusplytę ar kokį kitą sunkesnį daiktą – ir užsimot greičiau, ir smūgis stipresnis. Įstatymas sako, kad galima turėti po viršutiniais drabužiais, slaptai, t.y. prie kūno. Pripraskite, kad ta vieta būtu pastovi, nes jeigu ją kaitaliosite, stresinėje situacijoje imsite čiupinėtis, grabaliotis ir gal tuo kiek pralinksminsite užpuoliką, bet tikrai neišgąsdinsite. Specialistai, praktikai teigia, kad tinkamiausia vieta yra dėklas ant diržo po “stipriąja” ranka. Rembomanai mano kitaip, kadangi prisižiūri detektyvų, kuriuose šaunus vyrukai turi ginklus dėkluose po pažastim. Tačiau baigdamas šią rašinio dalį norėčiau paaiškinti vieną dalyką: Holivudo režisieriai, kurdami kovinius filmus konsultuojasi su policijos specialistais ir šie pataria rodyti viską taip, kad filmai netaptų mokymo priemonėmis jų oponentams, su kuriais policininkams teks susitikti gatvėse realiame gyvenime. Cha, cha…

Juozas Rimkevičius
NPŠA administracijos direktorius