Disidento, Seimo nario Vytauto Bogušio kalba, pasakyta iškilmingame susirinkime: „…mes pabudinom Atgimimo Aušrą“

2007 m. rugpjūčio 23 d. pranešimas VIR

Gerbiamieji „45-ių pabaltiečių memorandumo” signatarai, mitingo organizatoriai ir ypač dalyviai, rezistentai ir disidentai, Lietuvos laisvės lygos nariai, Ekscelencija Prezidente, mielos ponios ir garbūs ponai.

Šiandien minime pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, viešai pasmerkusio Molotovo-Ribentropo paktą, dvidešimtmetį. Dažnai manęs klausia, kodėl organizatoriai pasirinko būtent šį Vilniaus skverelį. Į tai galiu atsakyti paties poeto Mickevičiaus eilėmis:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko.

Šiam mitingui pamatus paklojo 1979-aisiais rugpjūčio 23-ąją pasirašytas „45-ių pabaltiečių memorandumas”, kuriuo buvo kreiptasi į TSRS, Vokietijos Federatyvinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybes, šalių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą. Memorandume VFR ir VDR vyriausybių buvo prašoma viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasekmes – išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo. O Atlanto Chartą pasirašiusių valstybių vyriausybių – kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes.

Memorandumas susilaukė plataus atgarsio Vakarų demokratinėse valstybėse. Manau, kad tai yra vienas svarbiausių dokumentų per visą okupacijos laikotarpį, pirmą kartą istorijoje suvienijęs Baltijos valstybes laisvės ir nepriklausomybės siekiui.

Po šiuo dokumentu pasirašyti išdrįso 45 lietuviai, latviai ir estai bei 11 rusų disidentų su Aleksandru Sacharovu priešakyje. Po kvietimu į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasirašėme keturiese: A.Terleckas, V.Bogušis, P.Cidzikas ir N.Sadūnaitė. Visų šių parašų buvo nevalia išsižadėti nei už trupinį aukso ar gardaus valgio šaukštą, – jais tarytum prisiekėme Dievui.

Taip jau sutapo, kad mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano brolio Gintaro vestuvės. Jau buvo sukviesti svečiai ir ruošiamos vaišės. Bet LKP CK biuro narys Vladimiras Beriozovas pareikalavo, kad aš nedalyvaučiau mitinge ir parašyčiau į “Tiesą”, kad sueiga prie paminklo tėra užsienio antisovietinių centrų provokacija, kitaip jis neleisiąs savo dukterėčiai tekėti. Taip pat buvo reikalaujama, kad brolis viešai išsižadėtų manęs.

Visus ultimatumus teko atmesti. Vestuvės neįvyko. Nuotaika buvo lyg per šermenis.

Tačiau nėr to blogo, kas neišeitų į gera: keliolika vestuvių svečių dalyvavo istoriniame mitinge.

23-iosios rytą su žmona Virginija, septynmečiu sūnumi Vytautu ir penkiamete dukra Elena išsiruošėme išeiti. Mama po visų įtikinėjimų ir bandymų perkalbėti bent vaikus palikti namie pratrūko ir išeinančius palydėjo žodžiu “bepročiai”.

Kaip ir kiekvieną sekmadienį rinkomės Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Mišias aukojo kunigas Stanislovas Valiukėnas. Jis turėjo paraginti susirinkusiuosius dalyvauti mitinge. Tačiau tik priartėjęs prie altoriaus kunigas susverdėjo, parkrito ir mirė. Nuotaika buvo slogi, įtampa augo.

Po mišių mūsų būrelis patraukė paminklo link. Beeinant nežinia iš kur po vieną, būreliais ir būriais prie mūsų jungėsi žmonės. Jau buvome ne vieni ir baimė, kad niekas neateis, dingo. Prie paminklo matėsi tik milicijos būriai ir kagėbistai. Tačiau vos spėję priartėti iškart buvome apsupti daugybės žmonių, ištroškusių laisvės, išsaugojusių meilę Tėvynei. Jų veiduose spindėjo ryžtas nusimesti vergijos pančius.

Kalbėtojus keitė kalbėtojai, skambėjo Lietuvos himnas, partizanų dainos, skandavimai “laisvė Lietuvai”, “lauk okupacinę kariuomenę”, “budeliai Stalinas ir Hitleris”. Staiga pasigirdo stiprus ir įtaigus moters balsas: “Tikėkit, greit ateis laikas ir Lietuva bus laisva”. Gal čia tarp mūsų, salėje, yra toji nežinomoji pranašė?

Viena tautos dalelė tada statė gyvas laisvės barikadas prie A. Mickevičiaus paminklo, o kita vis dar keliaklupsčiavo tironams ir šildėsi rankas prie 1940-aisiais pargabentos, bet jau blėstančios Stalino saulės. Ir kaip tik mes nebuvome bjaurojami: buržuazinės atgyvenos, religiniai fanatikai, ekstremistai, atrūgos ir net erkės ant sveiko visuomenės kūno. Šitokiais epitetais visą mėnesį spjaudėsi komunistinės propagandos ruporas, sukūręs ir garsųjį televizijos filmą “Akmuo užantyje”. Spauda teigė, kad mitingo organizatoriai – “pagal CŽV dūdas šokantys doleriniai patriotai, siekiantys kokios nors materialinės naudos ar tuščios garbės”. “Gimtojo krašto” redaktorius Algimantas Čekuolis rašė: “Š. m. rugpjūčio 23-ioji netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku. Tai tiesiog dar viena gairelė, žyminti, kiek sustiprėjo socializmas mūsų respublikoje, kokias gilias šaknis tautoje jis turi”.

Po  mitingo įvykusiame CK posėdyje buvo priimtas svarbiausių priemonių demaskuoti antisovietinio sambūrio organizatorius planas. Jam įgyvendinti sudaryta komisija, kurios nariais buvo Kompartijos 1-asis sekretorius Petras Griškevičius, generalgubernatorius Nikolajus Mitkinas, KGB pirmininkas gen. Eduardas Eismuntas, Algirdas Brazauskas, Alfonsas Macaitis ir kiti.

Prasidėjo represijos, smerkimai, persekiojimai. Dailininką Vytautą Jančiauską už mitinge pasakytą patriotinę kalbą kagėbistai žiauriai sumušė, kiti buvo metami iš darbų, mokslo įstaigų. Pagal CK ir KGB parengtą instrukciją darbo kolektyvai privalėjo organizuotai pasmerkti mitingo dalyvius. Mano paties smerkimas Jaunimo teatre virto farsu. P. Griškevičius savo kalboje CK plenume ašarojo, kad tokia ideologinė įstaiga kaip teatras nedavė atkirčio nacionalistams. Tardomas KGB generolo E.Eismunto paklausiau, kodėl valdžia neišvaikė mitingo. Jis atsakė, kad norėta sužinoti, kiek “ekstremistų” susirinks. O šalia jo buvęs pulkininkas Edmundas Baltinas kalbai pakrypus apie Molotovo-Ribentropo paktą pareiškė, kad nepraeis nė metai ir slaptieji protokolai bus paskelbti.

Šis mitingas buvo vienintelis, kurį valdžia „toleravo”. Visi kiti vėliau LLL organizuoti mitingai būdavo blokuojami, organizatoriai suimami: tai ir 1988-ųjų Vasario 16-oji, ir garsusis “bananų balius”, ir kiti. Nors tais pačiais metais įvykusio Sąjūdžio mitingo Vingio parke niekas nevaikė, kaip ir visų kitų Sąjūdžio renginių. Bekompromisė LLL veikla, kurios negalėjo kontroliuoti tuometinis režimas, kėlė baimę valdžiai, bet LLL taip ir neišmoko Ezopo kalbos.

Manyčiau, taikliausiai šio mitingo vietą istorijoje prieš kelias dienas nusakė Rimvydas Valatka: „Istorinę šio mitingo reikšmę galima lyginti tik su Sąjūdžio įkūrimu 1988-ųjų birželį ir nepriklausomybės atkūrimu 1990-ųjų Kovo 11-ąją”.

Daug skausmo ir vargo laisvės kelionėje patyrė partizanai, gulagų kankiniai. Užjūrių lietuviai nuolat primindavo savo šalių vadovybėms Lietuvos laisvės bylą. Visų mūsų pastangos įkvėpė tautai drąsos ir pasitikėjimo. Ir visi mes pabudinom Atgimimo Aušrą.”