Buvusių čekistų nebūna
Imperatorius Fridrichas II yra pasakęs, kad mūšio lauke prie savęs reikia turėti vieną virėją ir šimtą šnipų. Agentus jis skirstė į keturias kategorijas:
1) paprasti agentai, užverbuoti iš vargingųjų gyventojų sluoksnio, besitenkinantys nedideliu užmokesčiu (tiek pinigais, tiek natūra);
2) dvigubi agentai, skundikai ir renegatai, tinkantys tik pateikti priešui dezinformaciją;
3) aukštas pareigas užimantys agentai, aukštuomenės atstovai, štabų karininkai ir panašūs asmenys, kurie už paslaugas reikalauja didelio atlygio;
4) asmenys, priversti šnipinėjimu užsiiminėti prieš savo valią.
Imperatorius Fridrichas II ne tik klasifikavo agentus, bet ir kiekvienai agentų grupei parengė jų verbavimo taisyklės bei panaudojimo kodeksą. Bet ir įžvalgusis realistas cinikas ir monarchas Fridrichas II nenumatė dar vienos agentų kategorijos, kuri, kaip vėliau parodė praktika, buvo pati geriausia, ištikimiausia, nepaperkama ir nereikalaujanti didelio užmokesčio. Tai agentai patriotai, dirbantys užsienio žvalgybai įsitikinimų vedami, patys ieškantys kontaktų ir dažnai rodantys iniciatyvą. Agentus paprastai verbuoja užsienio žvalgybos, norėdamos gauti ekonominio, karinio, politinio pobūdžio informaciją. Demokratinėse valstybėse kiekvienas žmogus gali laisvai reikšti savo mintis ir nuomonę. O visi draudimai yra apibrėžti įstatymų, t.y. viskas leidžiama, ko nedraudžia įstatymas. Todėl nėra jokio tikslo kontroliuoti piliečio asmeninį gyvenimą. Kitokia situacija susiklostė diktatorių, fašistų ir komunistų valdomose valstybėse, kur viską leidžia įstatymai, o tai, kas nėra leidžiama įstatymų, yra draudžiama. Kaip pavyzdį galima paminėti praeito amžiaus 60-tų metų viduryje leidimą kiekvienai TSRS šeimai turėti po vieną karvę, vieną kiaulę, dešimt vištų ir t.t., t.y. daugiau, nei numatyta, nė vienas šalies gyventojas negalėjo laikyti. Tai buvo laikoma pažeidimu. Toks turtas būdavo konfiskuojamas, o asmuo dar ir baudžiamas. Išleidus daugybę, iki smulkmenų reguliuojančių piliečių elgesį ir asmeninį gyvenimą norminių aktų bei draudimų, būtina užtikrinti ir šių draudimų vykdymą. Todėl totalitarinėse valstybėse specialiosios tarnybos turėdavo skyrius, kurie užsiimdavo savų piliečių sekimu. Ne išimtis ir Lietuva, kurios teritorijoje veikė Valstybinis saugumo departamentas (VSD), dažnai visuomenės informavimo priemonėse pateikiamas kaip KGB (Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti). Taigi ir mes naudosimės dažniau vartojamu sutrumpinimu – KGB. KGB sudėtyje veikė Antroji vyriausioji valdyba, o jos paskirtis – kontržvalgyba TSRS viduje, įskaitant kovą su ekonominiais nusikaltimais. Kiekvienas KGB operatyvinis darbuotojas turėjo ne po vieną dešimtį agentų, teikusių jiems informaciją. Agentas – tai asmuo, veikiantis kieno nors vardu, įgaliotinis arba statytinis. Prie žodžio “agentas” būtina pridėti žodelį “slaptas”, nes tik dirbant slaptai, viešai nedemonstruojant savo priklausomybės KGB, agentas galėjo pasiekti rezultatų. TSRS dažnai buvo vartojama sąvoka – seksotas (tai nieko bendra neturi su seksu, o šis žodis yra dviejų žodžių – sekretnyj sotrudnik – dūrinys).
Bet šios temos tikslas – ne slaptų KGB agentų bendradarbiavimo nagrinėjimas, o vadinamasis KGB rezervistų klausimas. Dėl KGB rezervistų visuomenei yra pateikiamos dvi, viena kitai prieštaringos, nuomonės. Pirma: KGB rezervistai į šiuos sąrašus buvo įtraukti jiems nežinant ir su KGB nebendradarbiavo. Šią nuomonę pateikia patys KGB rezervistai bei juos ginantys asmenys, beje, užimantys aukštus postus valstybėje. Antra: KGB rezervistai buvo įtraukiami į sąrašus jiems žinant, asmeniškai pildant tam tikras anketas, o lojalumui įrodyti privalėjo atlikti ir praktines užduotis. Šią nuomonę gina visi, kas nepritaria pirmosios grupės nuomonei. Yra dar trečia grupė asmenų, neapsisprendusių, neturinčių savo nuomonės (tokiems dažniausiai nėra jokio skirtumo, kaip vienas ar kitas lietuvis tapo KGB rezervistu ir ar gali tokie asmenys užimti aukštas pareigas valstybėje). Svarbu ne tai, kad vienas ar kitas asmuo buvo KGB rezervistas, bet tai, ar aukštas pareigas valstybėje užimantys asmenys nenuslėpė šio fakto, ar atviri, sąžiningi ir lojalus šie asmenys Lietuvos valstybės atžvilgiu, ar jų priimami sprendimai nėra įtakoti KGB vadovybės (dabar KGB Rusijoje nėra, nes jos funkcijas perėmė FSB – Federalnaja služba bezopasnosti), ar galima pasitikėti tokiais pareigūnais realaus pavojaus metu. Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos aš, ir daugelis kitų Lietuvos piliečių, negauname atsakymų. Aš nenoriu 1940 metų pasikartojimo, kai Lietuvoje knibždėte knibždėjo NKVD agentų, o oficiali valdžia nusprendė laikytis nesikišimo politikos ir nuolankiai vykdė Dekanozovo, Berijos, Molotovo ir Stalino nurodymus. Paprasčiausiai mes neturime teisės kartoti istorines klaidas, kurios mūsų tautai labai brangiai kainavo: prarasta nepriklausomybė, ištremti ir sunaikinti geriausi Lietuvos piliečiai, nacionalizuotas valstybės ir piliečių turtas, sovietinės propagandos sugadintas piliečių mąstymas ir daug kitų neigiamų dalykų.
Bet nė viena valstybė, okupavusi kitą valstybę, negali išsiversti be vietinių kolaborantų pagalbos. Tai yra neįmanoma. Ne išimtis – ir Lietuva. Dalis lietuvių okupaciją priėmė kaip neišvengiamą dalyką, o jų bendradarbiavimas su okupantų valdžia buvo sąlygojamas daugiau būtinybės išgyventi, o ne karjeros troškimo. Bet buvo nemažai lietuvių, kurie pamatė neribotas galimybes savo paslėptoms ambicijoms įgyvendinti. Tai asmenys, sąmoningai pradėję bendradarbiauti su specialiosiomis okupantų tarnybomis, dalyvavę naikintojų (stribų) būriuose vykdant partizanų žudymą, dalyvavę trėmimuose ir kitose Lietuvos piliečių genocido akcijose.
Šiuo metu Seimas sudarė komisiją KGB rezervistų klausimui ištirti. Kokias išvadas padarys komisija, parodys laikas. Aišku viena, kad visuomenė sužinos visą tiesą tik tuo atveju, jeigu komisijos nariai bus sąžiningi ir garbingi. Mat tiesos nustatymui daug pastangų nereikia: būtina apklausti Lietuvoje esančius buvusius KGB kadrinius karininkus bei rezervo karininkus, kurie neužima jokių postų valstybės tarnyboje, o tai reiškia, kad jų paaiškinimai gali būti objektyvūs ir nešališki.
Nelaukiant Seimo komisijos išvadų dėl KGB rezervistų, pateiksiu informaciją, kurią pavyko surinkti. KGB visada kaupė informaciją apie visus Lietuvoje gyvenančius asmenis. Tuo buvo siekiama kuo daugiau sužinoti apie asmens teigiamas ir neigiamas gyvenimo puses, tai sudarydavo galimybę KGB papildyti informatorių, rezervo ir kadrinių darbuotojų gretas. KGB karininkų domėjimasis būsimais kandidatais į agentus ar galimus rezervo ar kadrinius KGB darbuotojus prasidėdavo dar vidurinėje mokykloje. Ypatingai KGB karininkus domindavo moksleiviai, norintis tapti kunigais. Jie būdavo stebimi, analizuojami jų veiksmai, pasisakymai. Dažnai su tokiais moksleiviais bendraudavo anksčiau užverbuoti, turintys patyrimą KGB agentai, kurie turėdavo įtraukti kandidatą į kunigus nelegalion veiklon ir tai užfiksuoti. Gavus reikalingus įrodymus, pradėdavo savo darbą KGB operatyvinis karininkas, kuris po kelių susitikimų paprastai ir aiškiai pasakydavo: arba bendradarbiavimo sutartis su KGB, arba kalėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad nė vienas moksleivis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (bent nėra duomenų šiuo klausimu), atsisakiusiųjų nebūdavo. Būdavo pasirašoma bendradarbiavimo sutartis (galbūt ji kitaip vadinosi, bet tai esmės nekeičia), agentui suteikiamas pseudonimas, kuriuo jis privalėdavo pasirašyti visus savo pranešimus. Jei agentą kuravęs karininkas išvykdavo ar dėl kitų priežasčių nebegalėdavo tęsti darbo su savo agentu, buvo numatyta tokio agento perdavimo procedūra. Paprastai vienas KGB operatyvinis darbuotojas pristatydavo kitą ir nurodydavo, kad dabar agentui teks bendrauti su kitu KGB operatyviniu darbuotoju. Tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių nepavykdavo perduoti agento iš rankų į rankas, naujasis KGB operatyvinis darbuotojas iškviesdavo agentą į susitikimą, ištardavo specialiai KGB operatyvinių darbuotojų pasikeitimo procedūrai numatytą slaptažodį, parodydavo tarnybinį pažymėjimą. Agentas, norėdamas įsitikinti, ar tai tikrai yra KGB operatyvinis darbuotojas, galėdavo užduoti klausimus, į kuriuos atsakyti galėjo tik KGB operatyvinis darbuotojas, gerai susipažinęs su asmenine agento byla. Įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, perėmęs agentą KGB operatyvinis darbuotojas privalėdavo nustatyti naują slaptažodį kitai pasikeitimo procedūrai, nurodyti, kaip jie palaikys kontaktus. Vienas operatyvinis darbuotojas kuruodavo nuo 20 ir daugiau slaptų agentų.
Tolimesne agento karjera rūpinosi KGB, o karjera priklausydavo nuo agento lojalumo ir ištikimybės. Vien tik žodžių lojalumui ir ištikimybei įrodyti neužtekdavo. Agentams būdavo organizuojamos lojalumo patikrinimo procedūros, apie kurias jie nežinodavo ir net nenutuokdavo. Tokios procedūros būdavo daromos visą agento ir KGB bendradarbiavimo laiką. Pateiksiu lojalumo patikrinimo pavyzdį. Savame rate KGB agentas papasakodavo antitarybinį anekdotą ir pranešdavo KGB operatyviniam darbuotojui apie kiekvieno asmens reakciją. KGB operatyvinis darbuotojas laukdavo, kol kitas agentas, kuris girdėjo antitarybinį anekdotą ir nežinojo, kad anekdotą pasakojo KGB agentas, praneš kuruojančiam KGB operatyviniam darbuotojui. Nesulaukęs signalo susitikti, pats imdavosi iniciatyvos. Susitikimo priežastis būdavo kokia nors smulkmena, o jau pokalbio metu operatyvinis darbuotojas sugebėdavo užvesti kalbą apie uždarame rate papasakotą anekdotą. Jei ir toliau agentas slėpdavo istoriją su antitarybiniu anekdotu, tai tada agento būdavo tiesiai klausiama: ar toks ir toks pasakojo tą ir tą. Operatyvinis darbuotojas fiksuodavo agento atsakymus ir nustatydavo lojalumo lygį. Jei agentas pats skubiai iškviesdavo operatyvinį darbuotoją į susitikimą ir informuodavo apie antitarybinį anekdotą – toks agentas būdavo vertinamas kaip lojalus ir iniciatyvus. Jei apie antitarybinį anekdotą agentas papasakodavo susitikime, į kuri iškviesdavo operatyvinis darbuotojas – tai toks agentas būdavo vertinamas kaip lojalus. Jei operatyvinis darbuotojas tik užuominomis ištraukdavo reikalingą informaciją – tai toks agentas būdavo vertinamas kaip lojalus, bet be iniciatyvos. O jeigu agentas net ir tiesiai paklaustas apie antitarybinį anekdotą nieko neprisimindavo, toks agentas būdavo vertinamas kaip nelojalus ir nepatikimas, o atlikus dar kelis lojalumo patikrinimo procedūras, būdavo sprendžiamas klausimas dėl tolimesnio jo panaudojimo. Lojalumo patikrinimo procedūra turėjo ir kitą tikslą. Papasakojęs operatyviniam darbuotojui apie antitarybinį anekdotą, agentas gaudavo iš jo užduotį įdėmiau sekti asmenį, kuris papasakojo antitarybinį anekdotą. Agentui galėjo būti įteiktas pornografinis, religinis ar bet koks kitas žurnalas, prašant parodyti antitarybinį anekdotą papasakojusiam asmeniui. Dabar jau operatyvinis darbuotojas laukdavo informacijos iš kito agento, kol tas praneš apie parodytą pornografinį ar religinį žurnalą. Taip KGB operatyvinis darbuotojas ne tik kontroliuodavo jam reikalingus asmenis, bet kontroliuodavo ir savo slaptus agentus, nes vienas slaptas agentas kontroliuodavo kitą slaptą agentą, iš kurių kiekvienas manydavo, kad seka priešo agentą. Taip susidarydavo mitas, kad KGB viską žino, viską mato ir tik nuoširdus prisipažinimas palengvins likimą. Dažnai ne vienas pakliūdavo ant šio kabliuko.
Viktoro Suvorovo knygoje “Akvariumas” yra rašoma, kaip GRU rezidentas visiems TSRS Vienos pasiuntinybės darbuotojams į jų pašto dėžutes sudėliojo po antitarybinį laikraštį ir fiksavo, ar visi apie tai jį informuos. Kaip pamenate, vienas GRU darbuotojas neinformavo apie tai rezidento, todėl nedelsiant buvo išsiųstas namo.
Taigi dar mokykloje užverbuoti agentai pradeda teikti atitinkamą informaciją, jie yra patikrinami, ar yra lojalūs, patikimi. Tokie asmenys sėkmingai įstodavo į aukštąsias mokyklas ir, KGB padedami, padarydavo karjerą. Kiti agentai įstodavo į Kunigų seminariją, ją baigdavo ir tęsdavo dar sėkmingesnę dvasininko karjerą. Bet būdavo, kad moksleivis persigalvodavo stoti į Kunigų seminariją arba nebūdavo priimamas (kartais moksleivis tai darydavo specialiai, naiviai manydamas, kad neįstojus į Kunigų seminariją pasibaigs ir bendradarbiavimas su KGB). KGB pasiūlydavo stoti į kitą aukštąją mokyklą, o kad agento nepašauktų atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, įdarbindavo pradinėse ar aštuonmetėse kaimo mokyklose mokytojais. Kaimo mokytojo pareigos agentui suteikdavo neliečiamybės statusą, ir rajoniniai kariniai komisariatai jų neliesdavo. Agentas dirbdavo kaimo mokykloje mokytoju, neakivaizdiniu būdu studijuodavo aukštojoje mokykloje ir vykdydavo savo, kaip agento, pareigas: teikdavo KGB operatyviniam darbuotojui informaciją apie mokyklos mokytojus ir mokinius bei aukštosios mokyklos studentus. Agentui pakeitus gyvenamąją vietą, darbovietę ar mokymosi įstaigą, agentas būdavo perduodamas kitam KGB operatyviniam karininkui.
Toliau galime praleisti periodą, kai agentas mokosi aukštojoje mokykloje. Agentas vykdo savo įsipareigojimus KGB, teikia informaciją ir atlieka KGB pavestas užduotis, o KGB savo ruožtu atsilygina savo agentui, kad šis neprarastų noro bendradarbiauti su KGB.
Ir štai aukštojo mokslo diplomas rankose, suteiktas atsargos karininko laipsnis (jei aukštojoje mokykloje būdavo karinė katedra). Bet viena nedidelė smulkmena neduodavo piliečiui ramybės: tai privalomoji karinė tarnyba. Atsargos karininko laipsnį turintys asmenys tarnaudavo dvejis metus karininkų pareigose. Bet ne visi žinojo, kad galima išvengti šios prievolės: reikėdavo tapti KGB rezervo karininku, ir karinis komisariatas tavo pavardę visiems laikams išbraukdavo iš savo įskaitos. Kandidatai į KGB rezervą būdavo parenkami iš atsargos karininkų, kuriems kariniai laipsniai būdavo suteikiami po aukštųjų mokyklų baigimo. Kandidatas į KGB rezervą turėjo būti tinkamas karinei tarnybai, lojalus tarybų valdžiai, pageidautina, kad būtų komunistas arba bent jau komjaunuolis, savo charakteriu ir moralinėmis savybėmis tinkamas slaptajai tarnybai, neteistas, nebuvęs ištremtas bei neturėti giminių užsienyje. Bet to nepakakdavo. Mat be šių reikalavimų tam tikri reikalavimai būdavo taikomi ir kandidato į KGB rezervą giminėms, o jei kandidatas vedęs, tai ir žmonos giminėms. Tarp giminių negalėjo būti teistų, tremtų asmenų ir panašiai.
Kandidatas į KGB rezervą būdavo kviečiamas į KGB pokalbiams, privalėdavo užpildyti daugybę anketų ir, kas svarbiausia, prašymą įtraukti į KGB rezervo karininkus. Prašyme įtraukti į KGB rezervo karininkus būdavo nurodoma, kad kandidatas neprieštarauja, kad būtų patikrinti jo ir giminaičių anketiniai duomenys. Visi kandidatai į KGB rezervą užpildydavo anketas gauti leidimą dirbti su slaptais dokumentais. Tai vienas iš pagrindinių momentų, nes asmuo, neturėjęs leidimo dirbti su slaptais dokumentais, negalėdavo būti ir KGB rezervo karininku. Pildant anketą leidimui dirbti su slaptais dokumentais, reikėdavo užpildyti grafą, kokiam tikslui reikalingas leidimas dirbti su slapta informacija. Kandidatai į KGB rezervą nurodydavo, kad leidimas dirbti su slapta informacija reikalingas kaip kandidatui į KGB rezervą. Surinkus reikalingą informaciją apie kandidatą, jis būdavo tikrinamas: renkama informacija apie kandidatą pradedant nuo mokyklos ir baigiant paskutine darboviete ar mokymosi įstaiga. Paprasčiau būdavo dar vidurinės mokyklos ar aukštosios mokyklos studijų metu užverbuotiems agentams, nes jie savo darbais jau buvo įrodę lojalumą ir ištikimybę tarybų valdžiai. Jie tapdavo KGB rezervo karininkais be problemų.
KGB rezervo karininkai dalyvaudavo teoriniuose ir praktiniuose mokymuose ir bet kokiu momentu, esant poreikiui, galėjo tapti etatiniais KGB karininkais. Kiekvienas rajoninis KGB padalinys turėjo slaptą mobilizacinį planą, kuriame būdavo išdėstytos kiekvieno rezervo karininko pareigos bei užduotys. Pagal planą KGB rezervo karininkai ypatingu atveju turėjo įsitvirtinti su jiems priskirtu agentūriniu tinklu tam tikrose strateginėse vietose: geležinkelio, automobilių mazguose, stambiose įmonėse, aerodromuose, jūrų ir oro uostuose, miškingose vietovėse. Pagal mobilizacinį planą į agentūrinį tinklą būdavo parenkami bei į atsargos karininkų įskaitą įrašomi atitinkamų sugebėjimų ir specialybių žmonės. Nė vienas iš jų nei apie slaptą mobilizacinį planą, nei savo funkcijų nežinojo, nes viską būtų sužinoję iškviesti pagal signalą. Kiekvienai tokiai grupei vadovavo atitinkamai paruoštas KGB rezervo karininkas. Kadriniai karinininkai būtų buvę evakuoti, o veiklą būtų pradėję KGB rezervo karininkai bei slapti agentai. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad viena iš užduočių buvo nepatikimų, priešiškų tarybų valdžiai elementų stebėjimas, izoliavimas o jei būtina, tai ir fizinis likvidavimas.
Lietuvoje dirbo per 1000 etatinių KGB karininkų, kuriuos, prasidėjus karui ar kitai ypatingai situacijai, turėjo pakeisti KGB rezervo karininkai. Atsižvelgiant į tai, kad ne visi karo ar kitu ypatingu atveju KGB rezervo karininkai galėjo būti panaudoti, KGB rezerve, KGB rezerve turėjo būti apie 1500 KGB rezervistų. Šiuo metu yra teigiama, kad Lietuvoje buvo apie 400 KGB rezervo karininkų. Gali būti, kad tai tik dalis KGB rezervo karininkų, kurie paskutiniu metu KGB struktūrai tapo nebereikalingi, todėl jų duomenys apie priklausymą KGB rezervui tapo prieinami. Kiti KGB rezervo (o gal ir ne rezervo) karininkai, matyt, yra dar naudingi, gerai užkonspiruoti ir ateityje gali būti panaudoti kaip įtakos agentai. Manau, kad laikas tai patvirtins.
Labiausiai istorijoje su KGB (tiek kadriniais, tiek rezervo karininkais) man yra nesuprantamas ir nesuvokiamas vienas dalykas – kodėl yra puolami tik KGB darbuotojai, o jų faktiniai šeimininkai paliekami nuošalėje. Jie taip pat turi atsakyti už savo veiksmus. KGB struktūra nebuvo savarankiška. Ji buvo sukurta komunistų, buvo pavaldi komunistams, vykdydavo komunistų užsakymus ir nurodymus bei atsiskaitydavo už atliktą darbą LKP Centro Komitetui. Komunistų partija buvo vadovaujantis organas TSRS valstybėje, o piliečių gyvenimą reguliuodavo komunistų suvažiavimų priimti sprendimai. Tik komunistų partijos nariai galėjo užimti įstaigų, įmonių, organizacijų, vyriausiųjų laikraščių redaktorių, teismų pirmininkų, vyriausiųjų prokurorų ir t.t. vadovų pareigas. Ne išimtis buvo ir KGB, kurios vadovas būdavo komunistų partijos centrinio komiteto (CK) ar politinio biuro narys. Taigi bendras užduotis KGB Lietuvos mastu formuodavo ne tik Lietuvos KGB vadovas, bet ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Jis nurodydavo, ką sekti, kam uždrausti užsiiminėti profesine veikla, ką ištremti, kam sufabrikuoti bylą ir .t.t. Šiuo atveju užsakovas būdavo Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, o vykdytojas – KGB. Jei gerai pamenate, tai “Respublikos” žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės užsakovui Borisui Dekanidzei buvo skirta mirties bausmė, o vykdytojams skirtos bausmės nuo 15 metų kalėjimo iki gyvos galvos. KGB struktūrose – viskas priešingai. Už viską atsako KGB: už Lietuvos žmonių šnipinėjimą, genocidą, baudžiamųjų bylų falsifikavimą ir t.t., kai tuo tarpu respublikinė KGB vykdė ne tik KGB vadų užduotis, bet ir Lietuvos komunistų partijos bosų užgaidas ir prašymus. Taigi LKP CK nariai taip pat atsakingi už neteisėtą KGB veiklą Lietuvos piliečių atžvilgiu. Bet ar galima tikėtis nors moralinės atsakomybės iš asmenų, kurie šiuo metu užima aukštus valstybės postus, pradedant ministru pirmininku?
Baisu ne tai, kad vienas ar kitas valstybės pareigūnas buvo KGB rezervo karininkas, o tai, kad jie visi staiga ėmė ir užmiršo, kas iš tiesų yra ir kam priklauso. Pavyzdžiui, aš asmeniškai negaliu pasitikėti tokiais valstybės pareigūnais, nes jų sprendimai gali būti įtakoti asmenų, kurie gali juos šantažuoti. Kodėl valstybėje nėra tvarkos, kodėl klesti valdininkų savivalė, kodėl jauni žmonės bėga iš Lietuvos, kodėl Lietuva užima pirmą vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių, kodėl teismai nevykdo pagrindinės savo funkcijos, ir suprasite, kad Lietuvoje yra geras dirigentas, kuris kaip burtininkas lazdele visiems nurodinėja, ką ir kaip daryti. Klausimų “kodėl” sąrašą galima tęsti iki begalybės, bet sotūs, aprūpinti mobiliais telefonais, asmeniniais automobiliais, įvairiomis lengvatomis ir priedais prie atlyginimų valdininkai nemato ir nenori matyti šių problemų, nes tai jiems – neaktualu. Sukurta beveik tobula žmonių niekinimo ir pasityčiojimo sistema. Sovietinę okupaciją pakeitė sovietinio sukirpimo ir auklėjimo suluošinti vietiniai kolaborantai, kurie aktyviai reiškėsi sovietinės okupacijos metu, sąžiningai ir ištikimai tarnavo okupantams, bet dabar sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir tęsti anksčiau pradėtus darbus. Nes įtaka iš šalies jaučiama.
Kiekvienas skaitytojas, perskaitęs šį straipsnį, tegul nusprendžia – ar įtraukimas į KGB rezervo karininkų sąrašą galėjo būti vykdomas asmeniui nežinant ir ar tai yra sąmoningas bendradarbiavimas su KGB. Atsakymas į pirmą klausimą – negalėjo, o į antrą – sąmoningas. Taigi KGB rezervo karininkai turi pasitraukti iš valstybės tarnybos, kaip tai buvo įstatymu nustatyta KGB darbuotojams. Visa kita, ką pasakys “kompetentingos komisijos”, kurios darbas gali būti įtakojamas, nė vienam iš mūsų jau neturės jokios reikšmės. Visi kitokie aiškinimai bus tik filosofija ir faktų interpretavimas.
Baigdamas noriu pacituoti neseniai Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo su FSB karininkais metu pasakytą frazę: “Buvusiu čekistų nebūna”.
Dalius BANYS
