Biografija. Vytautas Landsbergis
VYTAUTAS LANDSBERGIS gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje.
1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją “M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba”. 1978 – 1990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.
V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Jis taip pat publicistas, visuomenės veikėjas, ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas. Yra išleidęs poezijos knygų ir atsiminimus. 1975 m. už monografiją “Čiurlionio kūryba”, o 1988 m. – už monografiją “Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai” jis buvo apdovanotas Lietuvos SSR premija. V. Landsbergis nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas.
1988 m. birželio 3 d. profesorius Vytautas Landsbergis išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją – Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m. Nuo 2003 m. – Tėvynės Sąjungos Partijos politikos komiteto pirmininkas, Prezidiumo narys.
1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį SSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė; pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – tai yra, valstybės vadovu.
V. Landsbergis 1990-1992 m. buvo vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990-1991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990-1991 m. V. Landsbergis buvo Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė SSRS blokadai ir ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, o taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.
Per 1992 m. spalio-lapkričio mėn. rinkimus Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. Jis taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.
1996 m. spalio mėn. išrinktas Seimo nariu Kauno kaimiškojoje apygardoje ir 1996 m. lapkričio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku.
Per 2000 m. rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.
2003-2004 m. Vytautas Landsbergis buvo ir Europos Parlamento stebėtojas, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – visateisis Europos Parlamento narys. V.Landsbergis yra Europos Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos narys, šios frakcijos biuro narys, Užsienio reikalų komiteto ir Saugumo ir gynybos pakomitečio narys, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos politikos komiteto pavaduojantis narys.
Už nuopelnus Lietuvai Vytautas Landsbergis buvo apdovanotas Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu ir JAV Vydūno fondo premija (1991 m.), o 1998 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu, yra garbės savanoris.
V. Landsbergio visuomeninė-politinė veikla greit atkreipė tarptautinį dėmesį. 1991 m. jam paskirtos Norvegų Tautos taikos, Prancūzijos Fondation du Future premijos, Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas, Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžius. 1992 m. jis gavo Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis, Estijos Respublikos medalį už nuopelnus, o 1994 m. – Katalonijos Kultūros Fondo 9-ąją tarptautinę Ramon Llull premiją. 1995 m. V. Landsbergis tapo Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalieriumi. 1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu. 1998 m. jis gavo Italijos Vibo Valentia “Liudijimo” premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą ir buvo apdovanotas Lietuvos Vytauto Didžiojo pirmo laipsnio ordinu bei Norvegijos Karališkojo ordino “Už nuopelnus” Didžiuoju kryžiumi. 1999 m. Vytautas Landsbergis apdovanotas Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu, UNESCO medaliu už indėlį demokratijos plėtojime bei kovoje už žmogaus teises, Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Graikijos Garbės ordino Didžiuoju Kryžiumi, Komunizmo Aukų Memorialo Fondo Trumano-Reigano Laisvės apdovanojimu, 2000 m. – Frankofonijos Plejados ordinu (Prancūzija), 2001 m. – Trijų Žvaigždžių (2 laipsnio) ordinu (Latvija), 2002 m. – Marijos žemės kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu (Estija), 2003 m. – Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine ir Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstituciniu medaliu. 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija. 2005 m. Europos Liaudies partijos – Europos demokratų grupė Europos Parlamente apdovanojo V. Landsbergį Roberto Schumano medaliu.
Norvegų taikos premijos pagrindu jis įsteigė Vytauto Landsbergio fondą – labdaringą organizaciją, kuri rūpinasi vaikų invalidų globa ir gydymu bei jaunais menininkais.
1991 m. V. Landsbergis tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru, o 1992 m. – Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno (JAV) Weberio universiteto humanitarinių mokslų daktaru. 1992 m. jis nominuojamas Yale universiteto teisės daktaru, tačiau dėl valstybinės svarbos reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją. 1997 m. V. Landsbergis tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos akademiku, 1998 m. – Vilniaus Gedimino Technikos universiteto garbės nariu, 2000 m. – Lietuvos Teisės Akademijos ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu, 2001 m. – Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru, 2003 m. – Lietuvos Dailės Akademijos garbės daktaru.
Vytauto Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė – pianistė, Lietuvos Muzikos Akademijos profesorė. Dvi dukros – Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius. Turi dešimt vaikaičių ir tris provaikaičius.
