Atnaujinama K. Prunskienės byla
Praėjusią savaitę Liustracijos komisija pareiškė, kad pirmoji Lietuvos premjerė, buvusi žemės ūkio ministrė ir Seimo narė, šiuo metu siekianti šalies prezidento posto Kazimira Prunskienė sovietmečiu bendradarbiavo su KGB. Liustracijos komisijos paskelbtoje išvadoje rašoma, kad „K. Prunskienės neprisipažinimas bendravus su KGB palieka naują galimybę užsienio spectarnyboms ją pakartotinai šantažuoti”. O praėjusios savaitės ketvirtadienį spaudos konferencijoje Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas sakė, kad Saugumo (KGB) darbuotojai ją vertino ir gaudavo premijas. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Liustracijos komisija nutarė kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti K. Prunskienės galimo bendradarbiavimo su KGB bylą. Liustracijos komisija taip pat prašys Generalinę prokuratūrą įvertinti dviejų teisėjų, prieš 6-erius metus nagrinėjusių politikės bylą ir ją išteisinusių, veiklą. 1992 metais Aukščiausiasis Teismas pripažino K. Prunskienę bendradarbiavus su KGB, o Vilniaus apygardos teismas (VAT) 2002-aisiais paskelbė visiškai priešingą sprendimą – teisėjai Konstantas Ramelis (šiuo metu – Seimo narys) ir Giedrius Baziulis, nagrinėję vadinamąją Šatrijos bylą, priėmė K. Prunskienei palankų išteisinamąjį sprendimą.
Liustracijos komisija K. Prunskienės bylos ėmėsi, kai pernai rugsėjį LNK „Žiniose” buvo parodyta ištrauka iš 1991 metų Italijoje politikės duoto interviu, kuriame ji dalijosi prisiminimais apie buvusius kontaktus su KGB darbuotojais, pasakojo, kaip atsirado slapyvardis. „Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo aš galėčiau paskambinusi, neminėdama savo pavardės, prisistatyti”, – žurnalistei Laimai Pangonytei 1991 metais pasakojo K. Prunskienė. „Tokia mintis, kad tokiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Sakau: tai kokį dabar pavadinimą galima būtų sau prisiimt? Nei savo vardo, nei gražaus pavadinimo tokiam tikslui nepasakysi. Aš sakau: vienintelė ragana, kurią aš žinau, tai Šatrijos Ragana”, – kalbėjo ji. Pasirinkti slapyvardį KGB esą pasiūlė devintojo dešimtmečio pradžioje, kai ekonomistė rengėsi į komandiruotę Vokietijoje. Slapyvardžio esą būtų prireikę, jei prieš tarybinę pilietę Vokietijoje būtų surengta provokacija ir jai prireiktų kreiptis į sovietų specialiąją tarnybą prašant pagalbos.
Pernai rudenį K. Prunskienė žurnalistams aiškino anuomet kalbėjusi ironiškai, o pokalbis su KGB atstovu prieš išvykimą ir sugrįžus esą buvo „absoliučiai neišvengiami”. Ministrė paneigė buvusi verbuojama ar bendradarbiavusi su KGB, o prieš Seimo rinkimus transliuotą reportažą pavadino politiniu užsakymu. Sovietinių represinių institucijų veiklą nagrinėjęs istorikas A. Anušauskas yra teigęs, kad slapyvardžius KGB leisdavo pasirinkti tik asmenims, savanoriškai sutikusiems bendradarbiauti su šia sovietų represine struktūra.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs vadinamąją Šatrijos bylą, 2003 m. pavasarį po nagrinėjimo už uždarų durų paskelbė, jog nėra įrodymų, kad K. Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB. Vienas pagrindinių argumentų, kodėl buvo ryžtasi peržiūrėti Aukščiausiojo Teismo sprendimą, buvo neva dingęs politikės pasirašytas pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB. Tačiau Liustracijos komisijos pirmininkas teigė šio dokumento originalą radęs Lietuvos ypatingajame archyve. Archyvo direktorius Ovidijus Liveris yra sakęs, kad pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB buvo saugotas nuo 2002 m. gruodžio. Jį archyvui tuomet perdavė Aukščiausiosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas Balys Gajauskas. Jau patekęs į archyvą dokumentas Vilniaus apygardos teismo prašymu esą buvo pateiktas ir šiam teismui, kuris vėliau jį grąžino į archyvą. Anot O. Lėverio, dokumento tikrumą ekspertai tyrė dar tuomet, kai K. Prunskienės galimą bendradarbiavimą su KGB aiškinosi Aukščiausiasis Teismas, 1992 m. rugsėjo 14 dieną politikę pripažinęs sąmoningai bendradarbiavus su KGB. Tada pripažinta, kad saugumas jai buvo suteikęs Šatrijos Raganos slapyvardį. Taigi išteisinamasis sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei dešimčiai metų po Aukščiausiojo Teismo verdikto.
Paklaustas, ar šįkart teismui pakaktų Liustracijos komisijos surinktų įrodymų, kad K. Prunskienė būtų pripažinta bendradarbiavusi su saugumu, komisijos vadovas A. Urmonas teigė tuo neabejojantis „300 procentų”. Pasak A. Urmono, yra pakankamai medžiagos, patvirtinančios politikės praeities laikų klystkelius. „Galiu galvą dėti ant ešafoto ir sakyti – taip, bendradarbiavo”, – pareiškė A. Urmonas. Jam pritarė Liustracijos komisijos narė Jūratė Marcinkevičienė. Anot jos, K. Prunskienė kandidatuoja į aukščiausią valstybės postą, o visuomenė nežino apie ją visos tiesos. „Turiu pareigą jums pasakyti – K. Prunskienė bendradarbiavo su KGB”, – konstatavo J. Marcinkevičienė. A. Urmono teigimu, KGB labai vertino K. Prunskienės veiklą. Jos ataskaitas iš mokslinių kelionių (į Vengriją, Vokietijos Demokratinę bei Vokietijos Federacinę respublikas) siųsdavo į Maskvą. „Saugumo darbuotojai ją vertino kaip tam tikrą aukso gyslą. Dėl jos įdirbio, mokslinio šnipinėjimo jie gaudavo premijas”, – sakė Liustracijos komisijos vadovas. Nors jis nemano, kad K. Prunskienė moksliniu šnipinėjimu norėjo pakenkti Lietuvai, tačiau, pasak A. Urmono, požiūris į tokią veiklą atskleidžia svarbius dalykus. „KGB bendradarbiavimo fakto išaiškinimas nėra savitikslis dalykas. Svarbiausia, kad galėtume prognozuoti to žmogaus elgesį, jo lojalumą valstybei”, – pabrėžė jis.
K. Prunskienė ne kartą yra teigusi, neva jos pasirašytas pasižadėjimas yra falsifikatas, o ją sukompromituoti siekė „žinomi KGB darbuotojai, kuriems tiesiogiai vadovavo du iš Maskvos KGB viršūnių specialiai tam į Vilnių atsiųsti pareigūnai”. Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad savaitę prieš Liustracijos komisijos sprendimą K. Prunskienė dar kartą kreipėsi į šį teismą, prašydama paviešinti 2003 metų bylą, kurioje ji išteisinta kaip nebendradarbiavusi su sovietų saugumu.
Vertindama dabartinį Liustracijos komisijos sprendimą K. Prunskienė sakė, kad kalbos apie galimą jos ryšį su sovietų saugumu gali pakenkti rinkimų kampanijai. Dėl mėginimų iš naujo prikabinti jai „kagėbistinę uodegą” politikė žada savo garbę ginti teisme ir reikalauti materialinės kompensacijos. K. Prunskienė įsitikinusi, kad tokio „lėkšto politikavimo” griebėsi jos priešininkai, norėdami pakenkti rinkimų kampanijai. Pasak politikės, VAT sprendimą priėmė po labai nuodugnaus tyrimo, o „dabar visa tai interpretuojama pateikiant tokius teiginius, kad nežinai juoktis ar pykti”. K. Prunskienė stebėjosi, kodėl jos komandiruotė į Vokietiją staiga įvertinta kaip mokslinis šnipinėjimas, kai visi faktai, vėliau pateikti disertacijoje, buvo rinkti viešai, diskutuojant su mokslininkais.
Išties galima įtarti, kad K. Prunskienės, kaip KGB agentės byla iškelta dabar, prieš prezidento rinkimus, siekiant sumažinti už ją balsuosiančiųjų skaičių ir pridėti prie kandidatei Daliai Grybauskaitei galimai teksiančių balsų. K. Prunskienė, nors ir praradusi įtaką kaimiškose apygardose, vis dar jose išlieka stipria konkurente D. Grybauskaitei. Tik kyla klausimas, kodėl Liustracijos komisija kalba vien apie K. Prunskienės „mokslinį” šnipinėjimą. Juk KGB dokumentuose yra įrodymų, kad „Šatrijos” slapyvardį turėjusi KGB agentė 1980-1983 metais buvo siunčiama ne vien „moksliniam špionažui”, bet, kas yra žymiai svarbiau, ir „išaiškinti planuojamas priešiškas užsienio lietuvių antitarybinių organizacijų akcijas” (taip Lietuvos TSR KGB viršininkas J. Petkevičius „darbų plane” vadina Pasaulio lietuvių bendruomenės 1983 metais organizuojamą suvažiavimą) tarp Vokietijos lietuvių. Tada „Šatrija” buvo siunčiama greta kitų „patyrusių” KGB agentų „mokslinio, kultūrinio apsikeitimo kanalais”. Ir dar būtina pastebėti, kad K. Prunskienė nėra vienintelė su sovietų saugumu bendradarbiavusi agentė. Buvo tūkstančiai agentų, kurie ne tik nepranešė apie savo bendradarbiavimą Liustracijos komisijai ir liko dirbti svarbiose Lietuvos valstybinėse pareigose, bet dar yra apie 1500 agentų, saugiai pasislėpusių už Liustracijos įstatymo pečių ir gaunančių tiek aukštus valstybinius ar kitokius postus, tiek ir valstybinius apdovanojimus, nors tai draudžia Lietuvos įstatymai. Todėl akivaizdu, kad dabartinis K. Prunskienės bylos paviešinimas gali būti susijęs su būsimais prezidento rinkimais, siekiant palengvinti kelią rinkimų „favoritei” D. Grybauskaitei, su tokia euforija einančiai iš anksto nulemtos pergalės keliu. Bet tai jau galima traktuoti kaip valstybės kišimąsi į nepelnytą vienos pretendentės pergalę – tokių žingsnių neturėtų būti imamasi asmenybės, irgi susijusios su nusikalstama komunistų partijos veikla, atžvilgiu (pavyzdžiui, D. Grybauskaitė ne tik buvo „patikima” KGB pavaldaus kadrų skyriaus darbuotoja, bet ir dešimt metų, iki pat nepriklausomybės atkūrimo, ugdė „partinius” kadrus aukštojoje partinėje mokykloje).
Iš Liustracijos komisijos pranešimo apie K. D. Prunskienės tyrimo medžiagą, išaiškinant naujus bendradarbiavimo su KGB epizodus
K. D. Prunskienė, kurios kaip „Šatrijos” agentūrinė byla Nr. 1659 buvo išvežta į Maskvą, o liko tik archyviniai pėdsakai bei pačios rašytas sutikimas padėti KGB juos dominančiais klausimais, pranešimus perrašinėjo „Šatrijos” slapyvardžiu, paprastai neigė bendradarbiavusi. Tačiau dokumentai ir dviejų teismų sprendimai – 1992 metų Aukščiausiojo Teismo kolegijos ir 2007 m. Vilniaus antrosios apylinkės teismas – teikia kitokią išvadą. 2003 m. Vilniaus apygardos teismo argumentai liko jo paties įslaptinti, nežinomi, todėl negali nieko įtikinti. Raginame Liustracijos komisiją nešališkai ir nepriklausomai peržvelgti visą faktinę medžiagą.
1. 1992 m. K. D. Prunskienė pripažinta bendravusi su KGB pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo (Žin., 1992, Nr.1-1; Žin., 1994, Nr. 89-1717), kuris nuo 2007 m. birželio 5 d. Nr. X-1162 neteko galios (Žin., 2007- 06-21 Nr.68-2649).
Pagal 2000 metais įsigaliojusį Liustracijos įstatymą buvę KGB slaptieji bendradarbiai privalėjo per pusmetį prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje. (…)
Pateiktoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti medžiagoje yra pirminiai apklaustųjų liudytojų parodymai. Pagal juos galima matyti, kad Sovietų Sąjungos KGB, jos pirmininkas Andropovas domėjosi mokslinės žvalgybos duomenimis. Lietuvos TSR KGB padalinys palaikydavo kontaktus su K. D. Prunskiene, kuri teikdavo surinktą mokslinę informaciją Vengrijos ir Vokietijos Liaudies Respublikose, Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pagal kontaktų lygmenį, kaip matyti iš bylos medžiagos, K. D. Prunskienė atitiko patikimo asmens (doverenoje lico) ir įtakos agento statusą, kuriems pasižadėjimas bendradarbiauti nesurašomas. Iš pradžių jos pateikiama medžiaga buvo užšifruojama trijų raidžių kodu, vėliau „Šatrijos” slapyvardžiu. Nustatyta, kad agentas, dirbantis žvalgyboje (mokslinėje žvalgyboje), pasižadėjimo taip pat nerašydavo. Tuokart agentui galėdavo būti suteikiamas slapyvardis. Jei agentas tapdavo TSKP tam tikro lygmens nomenklatūroje, jo byla sunaikinama. Tai taip pat liečia ir deputatus. (…)
10. KGB medžiagos analizės pagrindu teisiškai leistina teigti, kad K. D. Prunskienė ilgą laiką bendradarbiavo su KGB:
10. 1. Susitikimai su ja dažniausiai vykdavo K. D. Prunskienės darbovietėse.
10. 2. Poveikis bendradarbiauti siejamas su K. D. Prunskienės slėpimu savo autobiografinių duomenų. Ilgas tvirtinimas, kad ji neturi užsienyje giminių (Brazilijoje) atsiliepė kaip palanki KGB aplinkybė priversti ją bendradarbiauti.
10. 3. K. D. Prunskienės biografinių duomenų, esančių nomenklatūrinėse bylose, teismų bylose, informacijos liudytojų parodymuose lyginamasis tyrimas leidžia manyti, kad K. D. Prunskienė sutiko bendradarbiauti savanaudiškais karjeros darymo motyvais. KGB remiamos komandiruotės į užsienį sutapo tiek su jos karjeros darymo motyvais, tiek su mokslinės informacijos rinkimu KGB struktūroms. Susidarė palanki idealios sutapties supančios aplinkos terpė didinti asmeninius ir mokslinius pasiekimus su savanorišku bendradarbiavimu su KGB. Remiamai KGB K. D. Prunskienei atsidarė durys mokslinėse ir valdžios institucijose, užsienio komandiruotėse. Anot liudytojų, K. D. Prunskienė buvo populiari tarp Lietuvos TSR VSK darbuotojų. Jos įdirbiai sudarė jiems galimybes gauti premijas, kopti karjeros laiptais. Be to, ji buvo draugiškai nusiteikusi VSK darbuotojams, po užsienio komandiruočių sulaukdavo jos malonių – dovanėlių. K. D. Prunskienės mokslinis pataikavimas, liudytojų parodymais, KGB neaplenkė ir KGB Pirmininko Andropovo dėmesio jai.
Tokia aplinka kėlė K. D. Prunskienės TSRS valstybės palankų sprendimą ją apdovanoti dviem ordinais.
10. 4. Prasidėjus Sąjūdžiui, K. D. Prunskienė juvelyriškai įvertino socialinius pokyčius ir pritaikė juos savo asmeninėms ambicijoms būti valdžioje. Todėl pakartotinis KGB dėmesys ją erzino, ji dar neįsitvirtino valdžioje, o reikia veikti kitaip. Pasakiusi ne Lietuvos TSR vadovybei, ji užrūstino ir TSRS KGB, kuri tuo metu visuotinai apleido visas valstybės valdymo pozicijas. Á Lietuvą, kaip reikšmingai įtaką visuomenėje turinčiai asmenybei suvaldyti, buvo atsiųsta KGB brigada, turinti tikslą grąžinti paklydėlę į KGB gretas. K. D. Prunskienės šantažas byrančiai KGB nepavyko.
10. 5. K. D. Prunskienės neprisipažinimas bendravus su KGB palieka naują galimybę užsienio spectarnyboms ją pakartotinai šantažuoti.
