A.Brazauskas – Lietuvos bėda?
Apie dar vieną socialliberalų „praregėjimą”.
Vienas valdančiosios koalicijos lyderis užtruko Rusijoje ir neskuba grįžti į Lietuvą, kitas stotingas vyras, euro kampanijos žlugimo akivaizdoje ilsėjęsis Graikijoje, prašneko apie rimtus įtarimus, užgulusius Darbo partiją.
Nejučia gali pradėti galvoti, kad antrasis – A.Brazauskas – šioje situacijoje pranašesnis už pirmąjį – V.Uspaskichą.
Tačiau antai iš valdžios laivo tik ką iššokusių socialliberalų atstovas parlamentaras Algirdas Monkevičius ragina neskubėti apsigauti.
Prisimindami, kad patys socialliberalai neseniai patys stovėdami šalia A.Brazausko vadino jį valstybės stabilumo garantu, galime manyti, kad socialliberalo mintys apie socialdemokratų vadovą – dar vienas abejotinas „praregėjimas”. O gal – įsidrąsinusio politiko kalba, garsiai įvardijant tai, ką tyliai mintija ir kai kurie socialdemokratai? Spręskite patys.
Anot A.Monkevičiaus, šalį apraizgiusios piktnaudžiavimų, korupcijos, ne savų pinigų pumpavimo ir „savųjų kadrų” sistemos, apibūdinamos nomenklatūrine santvarka, kurią dar labiau apnuogino pastarųjų dienų Darbo partijos skandalas, įkūnytojas – V.Uspaskichas, o tėvas ir didysis globėjas – A.Brazauskas.
„V.Uspaskichas iš esmės tik savaip įkūnijo A.Brazausko pradėtą metodą ir politinės veiklos principus. Pagrindinis jų – svarbu prisidengti teisėtumo skraiste ir visa kita galima, jei neįrodoma, vadinasi, galima. V.Uspaskichas turbūt tapo konkurentu, kai tą principą išnaudodamas labai išradingai tą formą pritaikė savo ir Darbo partijos veikloje, tai dabar ir apsinuogino. Buvo ir daugiau sekėjų – prisimename Turniškių ir buvusių Prezidento patarėjų skandalą, A.Zuoko skandalą ir kitus”, – kalbėjo A.Monkevičius.
Pasak socialliberalo, beje, kelerius metus dirbusio A.Brazausko Vyriausybėje ministru, ydingosios sistemos, gimdančios daugelį skandalų, ištakos – A.Brazausko kadaise ištartuose rusiškuose žodžiuose „vsio zakonno”.
„Mano supratimu, tos pradėtos eros epogėjus yra būtent tai, ką matome šiandieną. Dėsninga, kad dažniausiai tokie dalykai ir baigiasi panašiai – galutinėje fazėje įkaitu tampa tas, kuris sukūrė tą principą. Matome, kad A.Brazauskas lieka kovoje su žmogumi, kuris sugebėjo geriausiai įkūnyti tą veikimo būdą. Būtent tos dvi partijos – socialdemokratai ir Darbo partija – šiandieną sudaro valdančiosios koalicijos pagrindą, jie vienas kitam konkurentai ir vienas be kito negali bei kartu daug kuo sutampa”, – teigė A.Monkevičius.
Socialliberalo manymu, minėtos nomenklatūrinės santvarkos globėjų ir sekėjų tikslai kur kas siauresni, matuojami apčiuopiamom materinėm išraiškom, tad nenuostabu, kad, bandant siekti platesnių strateginių tikslų, ištinka nesėkmės: euras, „Mažeikių nafta”, Šengenas ir kiti dalykai.
Klausiamas, ar nepastebėjo ydingosios sistemos ir jos pagrindinio autoriaus, kaip pats įvardija, anksčiau, A.Monkevičius teigia matęs įvairių užuominų ir užuomazgų, tačiau tik dabar galįs apibendrintai kalbėti.
A.Monkevičius taip pat teigia, jog teiginiai apie A.Brazauską kaip stabilumo garantą – mitas, stabilumas esą ir tėra šiuo atveju reikalingas, kad „iš stovinčio vežimo galima būtų tvarkyti „uabinius” asmeninius reikalus”.
Tad politikas užsimena apie garbingą garbingo premjero pasitraukimą, apie tokio pasitraukimo reikmę ir tam tikrą pradžią gerosioms permainoms, pripažindamas teigiamas ūkines A.Brazausko savybes, deja, užgožiamas esminio nomenklatūrinio instinkto.
Ar vien A.Brazausko pasitraukimas pakeistų sistemą?
A.Monkevičiaus teigimu, privalu keistis visiems politikams, partijoms: „Reikėtų, kad Lietuvoje partijos taptų tikromis partijomis ir jose tas principas „vsio zakonno” būtų uždraustas, kad moralė būtų svarbiau”.
Jis pabrėžė: „Reikia toliau turėti politinės valios, nežinau, ar jos užteks Seime, keisti partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymus, lobistinės veiklos įstatymą – tuos dalykus sutvarkyti, kad nebūtų tai sistemai ir visokiems partiniams uabams nišos. Visuomenė turi suprasti ir mokėti už partijų išlaikymą pinigus, žinoma, su sąlyga, kad bus griežtai atsiskaitoma”.
