Poezijos autoriai: Kastytis Mickus

Gyveni šalia kelio
Ir gyvenimas tau,
Kaip upelis užšalęs,
Tyliai plaukia toliau.

Tu norėtum pakilti,
Bet pasaulio purvai
Tau neleidžia pakilti...
Tu labai pavargai.

Neskubėk nusiminti
Ir nuleisti rankas.
Jei norėsi atgimti,
Tave Dievas suras.

Tik tave Jis pakeltų,
Švento Rašto šviesa
Jėzų - Kelią nušvieštų...
Tu sušuktum: Tiesa!

Aš toks mažas, suklupęs
Savo galvą keliu.
Tau aš širdį atvėręs -
Veski savo keliu.

Be Tavęs aš bejėgis,
Net žingsnelį nueit
Ir gyvenimo slėgis
Mane nori įveikt.

Bet Tave aš maldauju
Ir žinau Tu šalia.
Mano siela maištauja.
Nuraminki Tu ją.

Kad nurimtų, kaip vaikas
Prie krūtinės mamos
Ir apmąstymo laikas
Teiktų man paramos.

Aš nemoku gyventi:
- Išmokinki mane,
Kaip šėtoną atremti
Ir mylėti Tave.

Išminties Tavo žodžio
Aš be galo geidžiu.
Aš tik molis - Tu puodžius
Veski savo Keliu.

Man padėk išpažinti
Visuose keliuose
Tavo vardą atminti,
Kad Tu vestum mane.

Prie Tavęs prieinu
Aš Šventąja Dvasia.
Į Tave aš šaukiu:
- Jėzau, veski mane!

Kai nežinai kaip pasielgti,
Sustoti reikia iš pradžių.
Tik neskubėki nusivilti,
Dėl savo drumzlinų minčių.

Geriau nuvyk mintis į šalį,
Kurios kankina vėl tave.
Nustoki keikti savo dalią,
Dievą kreiptis maldoje.

Nebūtina tau nusižemint
Veidmainiškai užmerkt akis
Atodūsiui širdy krebždenant,
Tikėk, kad Dievas atsakys.

Ne nuo tavęs malda priklauso
Tik širdį Jėzui atrakink.
Tikėk, Jisai tave išklauso,
Tiktai skriaudų neprisimink.

Nors tau kaltais visi atrodo,
Tačiau kalčiausias esi tu,
Kad savo širdžiai tu parodai
Visus kaltus vienu metu.

Nemoki jiems visiems atleisti,
Ir sau atleisti negali,
Bet Jėzus gali tai pakeisti,
Ir bus širdis tau vėl rami.

Tylia malda į Jį tu kreipkis,
Taip paprastai ir nuoširdžiai...
Visa širdim tu Jam dėkoki -
Tave Jis myli amžinai.