l
Liesis Nemunas. Ir visas į marias.
Daugiau niekas mano meilės neberas.
Anei tėvas, anei močia, anei aš -
Mano meilę ryt jau Nemunas nuneš.
O bus vasara beržynuose gražiuos,
Tada mano - mano meilės atvažiuos.
Tik vaizduokis - šviesų rytą nedėlios
Mūsų medžiai, mūsų sodai sužaliuos.
O kai klony sausi karklai sprogt pradės,
Tai mieloji būti mano pažadės.
(Kas gi būtų per žaliąsias Sekmines?
Meilė verktų, viena likus be manęs.)
Tada upių sidabriniuos pakraščiuos
Mano meilė mano laimę išbučiuos.
Naktį mėnuo užsikars ant obelies.
Tada meilė mano laimę numylės.
Grįš ir Nemunas iš marių atgalios,
Kaip ta meilė šviesų rytą nedėlios.
O kai grįš ruduo, rėks varnos padaržiuos,
Tada vėlek mano meilė išvažiuos.
2
Buvo vasara. Dienos taip šviesios.
Glostė šlamančios avižos vakarą.
Aš norėjau pabūti dviese,
Pakalbėt intymiai apie vasarą.
Tai stovėjau toks rimtas pas upę.
Vandeny saulę gęstančią gaudžiau. -
Būtų gluosniai tave čia pasupę,
Ir laukams, ir naktigoniams snaudžiant.
Juodos varnos kaip mano mintys
Sklaidė mėlyną rūką be tikslo...
O dabar nebenoriu priminti,
Kas man laimę sudaužė kaip stiklą.
Kam man reikia tų želiančių pievų,
To prikniubusio uosio prie klėčio?
Plaukit, upės, negrįžkit - sudievu,
Kad aš viską užmiršti galėčia...
Mano žvaigždės po vienai nukrinta,
Matos - mano dalia joms nerūpi.
Tai stovėjau tylus, tokis rimtas
Palei avižas, varnas ir upę.
3
Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo linksma su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės -
Lai ir vasara vėl neateis.
O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai.
Ir šios eilės iš mažo bloknoto.
Kad ruduo... ir kažkas negerai.
Vakarais ji dažnai geria vyną.
Juokaudama šaukia - ak dieve!
O man akyse patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Šoka ji elegantiškai tango;
Dangsto mėlynas vakaro šydas.
O mano širdy kaip ant lango
Baltos vasaros rožės žydi.
Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų
Dvelkia stiprūs Coty kvepalai.
Gal kitiems jie svaiginančiai trenkia,
O jau man ir tatai per vėlai.
Mano meilė laimingai baigės...
Antanas Miškinis "Varnos prie plento"
