Poezijos autoriai: Aldona Mankutė-Kursevičienė

Su misija
Į žemę atkeliaujam...
Gal ištaisyti protėvių klaidas?
Pabaigti jų
Nepadarytus darbus,
Suderinti harmonijos stygas....

Toliau panešti
Paliktą jų naštą
Prie Dievo durų gal nunešt pavyks!
Ir tik tada
Palikti šitą kraštą
Kai du pasaulius jungs glaudus ryšys....

Tada tik belstis
Viešpaties langelin...
Kai visos klaidos protėvių išnyks.
Kai bus pilna harmonijos
Ši žemė –
Tos didelės visatos kūrinys.

Tuštybės daigo niekaip neišroviau –
Jo stiprios šaknys apvyniojo širdį...
Ji nebegali pasipriešint blogiui –
Išgėrė gyvą vandenį beširdis.

Jei užvaldys tuštybė rankų galią
Kaip vynmedžius sode pasisodinsiu?
Į laimę durys užsitrenkti gali –
Jei ausys Dievo balso neišgirstų.

Kokia vertybė kai draugai tikri,
Tuštybės daigą meilė sunaikina...
Jie sunkiai rovė varpučio šaknis –
Jų rankos laisto vynuogių daigyną.

Nors rūsyje kol kas nė lašo vyno.
Daigai vis kyla, auga akyse...
Palaimink Dieve mano vynuogyną –
Tą pirmą uogų kekę delnuose.