Egzistuoja rango instinktas, kuris labiau nei bet kas yra aukšto rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos gerbimo instinktą.

Pagaliau kas yra bendrumas? – Žodžiai – tai sąvokų garsiniai ženklai; o sąvokos – daugmaž apibrėžti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti bendrą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai atsiranda kažkas, kas “supranta save” – tauta.

Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas – kaip didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis žino daugiau, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi “kaip namie” ir apie kuriuos “jūs nieko nežinote!”… dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, “pašvęstojo”, beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų.

– Keliauninke, kas tu? Aš matau – tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą – ko jis ten ieškojo? – su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum – ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- “Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -” Ką? Ką? pasakyk gi! – “Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!..”

Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis “kilmingas”? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius jį galima atpažinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? – Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir “kūriniai”. Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ženklas.

Širdies genijus, būdingas tam didžiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąžinių suvedžiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos požeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno žodžio, nemes nė vieno žvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti – ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus vis arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo – būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų; širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką moko imti lėčiau ir švelniau;

Jaučiu, kad teisme, prieš kurį stoju, bus nelengva apginti tai, ką ketinu pasakyti. Kaip išdrįsti burnoti mokslus vieno mokslingiausių Europos susirinkimų akivaizdoje, girti nemokšiškumą prieš garsiąją Akademiją ir neapykantą mokslo studijoms suderinti su pagarba tikriesiems mokslininkams? Aš visus šiuos prieštaravimus įžvelgiau, bet jie manęs nesustabdė. Ne mokslą aš įžeidinėju, tariau sau, bet dorybę ginu dorų žmonių akivaizdoje. Sąžiningumas doriems žmonėms brangesnis, negu mokslingumas mokytiems. Tad ko gi man baimintis? Manęs klausančios draugijos išsimokslinimo? Taip, aš bijau, prisipažįstu; tačiau nerimą man kelia mano kalbos konstravimas, o ne oratoriaus nuomonė. Teisingieji valdovai visada nesvyruodami save neteisiais pripažindavo, kai ginčuose kildavo abejonė; o tam, kuris gina teisingą reikalą, pati palankiausia padėtis susidaro tada, kai tenka save apginti prieš garbingą ir išsimokslinusį priešą, teisėją savo paties byloje.

Europą vėl buvo beužvaldąs pirmųjų amžių barbariškumas. Šios pasaulio dalies tautos, šiandien tokios apsišvietusios, prieš keletą šimtmečių buvo tamsios ir nemokšos. Nežinau, koks tariamai mokslinis žargonas, niekingesnis už nemokšiškumą, pasisavino teisę vadintis mokslu ir sudarė beveik nenugalimas kliūtis tikrojo mokslo sugrąžinimui. Reikėjo perversmo, kad žmonės vėl ateitų į protą; ir jis pagaliau atėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai tikėtasi. Bukas musulmonas, šis amžinas literatūros persekiotojas,- štai kas vėl sugrąžino ją į mūsų tarpą. Žlugus Konstantino sostui, senovės Graikijos likučiai buvo perkelti į Italiją. Prancūzija šių brangių liekanų sąskaita praturtėjo. Po literatūros netrukus atėjo ir mokslai: prie rašymo meno prisidėjo mąstymo menas; toks nuoseklumas atrodo keistas, o vis dėlto jis galbūt net labai natūralus: ir žmonėms atsivėrė svarbiausias bendravimo su mūzomis pranašumas. Šio pranašumo dėka žmonės tampa draugingesni, nes kūriniais, vertais visuotinio pritarimo, jis įkvepia jiems troškimą vienas kitam patikti.

Didelėms tautoms priešpastatykime papročius mažųjų tautų, kurios, apsisaugojusios nuo nereikalingų žinių užkrato, savo dorybėmis susikūrė laimę ir tapo pavyzdžiu kitoms tautoms. Tokie buvo senovės persai – nuostabi nacija, kuri dorybę studijavo taip pat, kaip mes mokslą; ji lengvai užkariavo Aziją ir vienintelė išgarsėjo tuo, kad jos nuostatų istorija buvo skaitoma lyg filosofinis romanas. Tokie buvo skitai, apie kuriuos mus pasiekė tokie puikus atsiliepimai. Tokie buvo germanai; plunksna, pavargusi aprašinėti išsilavinusios, turtingos ir goslios tautos nusikaltimus ir niekšybes, su palengvėjimu piešė jų paprastumą, skaistumą ir dorybes. Tokia buvo netgi Roma skurdo ir nežinojimo laikais; tokia pagaliau iki mūsų dienų išliko valstiečių nacija, taip giriama už narsumą, kurio nelaimės negalėjo įveikti, ir už ištikimybę, kurios blogas pavyzdys negalėjo palaužti.

Sename iš Egipto į Graikiją atkeliavusiame padavime sakoma, kad mokslų išradėjas buvo dievas – žmonių ramybės priešas. Ką gi apie mokslus turėjo manyti patys egiptiečiai, tarp kurių jie gimė? Mat, jie aiškiai matė mokslus pagimdžiusį šaltinį. Iš tikrųjų, pervertę visus pasaulio metraščius ir netgi įvairiomis filosofinėmis struktūromis užpildę visas klaidingų kronikų spragas, mes nerasime tokio žmogaus žinių šaltinio, kuris atitiktų mūsų pamėgtus vaizdinius apie jų kilmę. Astronomiją pagimdė prietarai; gražbylystę – garbės troškimas, neapykanta, pataikavimas, melas; geometriją – šykštumas; fiziką – tuščias smalsumas; visus juos ir drauge su jais net pačią moralę – žmogaus puikybė. Taigi mokslai ir menai atsirado iš mūsų ydų: mes mažiau jų vertingumu abejotume, jeigu juos mūsų dorybės būtų pagimdžiusios.