Juntamasis pasaulis pateikia analogiją mąstomajam pasauliui pažinti. Juntamasis pasaulis – mąstomasis pasaulis – Dievas, – toks sielos kopimo kelias; pirma reikia patikrinti sielos sveikatą VIII, 15
a) Augustinas trokšta pažinti vien save ir Dievą, bet jį jaudina baimė netekti mylimų draugų, kūno skausmai ir mirties baimė IX, 16
b) Augustinas negeidžia tunų, aukštų pareigų, žmonos X, 17
c) tačiau geistų viso to, jei būtų naudinga Rlosofiniam gyvenimui mylimų draugų bendrijoje. Augustinas dar tik apsveikęs XI, 18-19

Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis Taip, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti matyti, reikia išmokti mąstyti, reikia išmokti kalbėti ir rašyti: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti matyti – įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai pirmas dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti ne iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. Išmokti matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik “negeisti”, pajėgti susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui.

Priežasties ir padarinio sukeitimo klaida.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip sukeisti padarinį ir priežastį: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida – vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama “religija”, “morale”. Ji glūdi kiekviename teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo – ir dorybingo – gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų, kurios būtų taip skaitomos; net ir dabar Anglijoje kasmet spausdinama daug tūkstančių jos egzempliorių. Aš neabejoju, kad nė viena knyga (žinoma, išskyrus Bibliją) nepadarė tiek daug žalos, nesutrumpino tiek daug gyvenimų, kaip šis geranoriškas curiosum.

Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. “Palauk! – Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti.” Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė: Kas sušildys mane ir kas myli mane dar? Paduokit rankas man karštąsias!

Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: “Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!” Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką su žmogum nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: “Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta! Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų! Ir kambariai šie, ir kamaros: ar vyrai gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia.”

Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė: “Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas. Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais? Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano. Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs.

Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit. Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai “savęs tą auką” jūsų. Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš – toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias. Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti! Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui. Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni.

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: “Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą. Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.

Lig šiol “žmogaus” tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė – ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be distancijos patoso, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti “žmogaus” tipas, negalėtų tęstis “žmogaus saviveika” – tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę.