Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs – nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo – ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi.

Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! – tačiau tiktai ne tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot. Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris. Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai – laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena. Krapštyt laukan ji iš lindynės – tai tautai visuomet tik “teisingumą” reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo. “Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!” – taip nuo senų laikų juk buvo. Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: “tiesos siekiu” tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji!

“Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas – per laiką du jau tampa!” Kai du – Aš ir aš Pats – kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio? Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis – tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia. O tų gelmių – tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia. O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas. Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis – paimama tvirtovė.

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos” kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu.

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų – paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir Herbertą Spencerį – dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų abejoti, kad laikinas tokių protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo “taisyklėms” taikyti.

Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdžiui, išsimokslinimo ir gero elgesio įgūdžių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės.

Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu “grynų formų” garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo klastojimą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti.

Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: “Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui.”- Reikia teisingai suprasti tą “buvo galima”: jis didžiavosi atradęs naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo – bet kuriuo atveju bent jau “naujus sugebėjimus”! – Tačiau pamąstykime,- pats laikas.

– Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas. Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. “Būt ar nebūt – štai klausimas koksai”. Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim. Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą.