Sokrato problema
Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas… Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio, šleikštulio gyvenimo akivaizdoje. Net Sokratas mirdamas pasakė: “Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti: dieviškajam Asklepijui aš skolingas gaidį.” Net Sokratas persisotino gyvenimu. Ką tai įrodo? Į ką tai nurodo? – Kadaise buvo pasakyta (ak, tai buvo pasakyta ir pakankamai garsiai, ir anksčiau už visus mūsų pesimistus!): “Šiaip ar taip, čia kažkas teisinga! Consensus sapientium įrodo tiesą.” – Ar ir šiandien mes šnekėsime taip pat? Ar galime taip šnekėti? “Šiaip ar taip, čia turi būti kažkas liguista”,- štai ką mes atsakome. Į šiuos visų laikų išminčius pirma dera pažvelgti iš arti! Ar tik jie visi nelabai tvirtai laikėsi ant kojų, vėlavo, svirduliavo, nebuvo decadents? Ar šios žemės išmintis nėra varnas, kurį sužadina vos juntamas dvėselienos kvapas?..