Menininko psichologijos klausimu.- Kad egzistuotų menas, kad egzistuotų kokia nors estetinė veikla ir žiūra, reikalinga išankstinė sąlyga: svaigulys. Pirmiausia svaigulys turi suintensyvinti visos mašinos dirglumą: kitaip nebus jokio meno. Tam padeda visi patys įvairiausi sąlyginiai svaigulio tipai: visų pirma lytinio susijaudinimo svaigulys – pati seniausia ir pirmapradiškiausia svaigulio forma. Taip pat ir toks svaigulys, kuris atsiranda kaip visų didelių geidulių ir stiprių afektų padarinys; šventės, dvikovos, bravūros, pergalės, visų ekstremalių judesių sukeliamas svaigulys; žiaurumo svaigulys; griovimo svaigulys; svaigulys, sukeliamas tam tikrų meteorologinių įtakų, pavyzdžiui, pavasarinis svaigulys; arba svaigulys dėl narkotikų poveikio; pagaliau valios, per kraštus trykštančios, galingos valios svaigulys.- Svaigulio esmė yra jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas.

Kuomet Zaratustra paliko žmogų tą bjauriausią, jį šaltis smarkiai krėtė, ir vienišas jis pasijuto: mat daugel šalčio ir vienatvės jo mintyse judėjo, todėl jo sąnariai atšalo. Tačiau keliaudamas kalnais pakalnėm, žaliom ganyklomis ir pievom, taip pat daubom nykiom ir akmeningom, kur kitados sraunus upelis tarytum lovon atsigulęs buvo, Zaratustra ūmai sušilęs pasijuto ir pralinksmėjo vėlei. “Ir kas gi su manim čia daros? – savęs jisai paklausė. – Kažkas taip šilta ir taip gyva mane nūnai gaivina,- tatai turėtų netoliese būti. Jau nebesu toks vienišas be galo; nežinomi man palydovai ir broliai paslaptingi bastosi aplinkui, kvėpavimą jų šiltą siela manoji jaučia.” Kuomet Zaratustra dairytis ėmė ieškodamas, kur tie guodėjai jo vienatvės, staiga išvydo karvių jis daugybę, kurios kalvelėje vienoj aplinkui susispietusios stovėjo; tai tų galvijų artuma ir kvapas jo širdį taip sušildė. Bet karvės, kaip jam rodės, kalbėtojo kažkokio labai įdėmiai klausės ir nežiūrėjo visiškai į tą, kuris prie jų artėjo.

O, jau nuvyto ir papilko visa, kas neseniai dar pievoj šioj žaliavo ir margavo! Kiek daug vilties medaus esu iš čia sunešęs į avilius savuosius! Šios jaunos širdys visos jau paseno,- ir netgi nepaseno, o tik pavargo, suprastėjo, patogios pasidarė: jos taip vadina šitai: “Mes tapom vėl pamaldžios.” Dar neseniai ankstyvą rytą mačiau aš kojom jas narsiom išbėgant: tačiau nusilpo tos jų pažinimo kojos, ir štai dabar jos savo ryto narsą peikia! Iš tikro būta jų ne vienas, kurie kadaise lyg šokėjai tas kojas savo mėtė, jiems mojo išminties manosios juokas: tuomet jie susimąstė. Ką tik mačiau aš juos prie kryžiaus keliais šliaužiant. Kadais aplinkui šviesą ir aplinkui laisvę jie lyg uodai ir lyg jauni poetai sparnais plasnojo. Bet metams bėgant ir vėsa ateina: ir jau jie tamsininkais, plepiais ir užkrosnio sėdėtojais pavirto.

Per daug toli į ateitį nuklydau: ir siaubas tuoj mane pagavo. O kai apsidairiau aplinkui, žiūriu! – tik laikas šių dienų draugu vieninteliu dar likęs. Tada skubėjau aš atgal, namolei – ir vis greičiau skubėjau: taip atvykau pas jus, jūs bendraamžiai mano, ir į kultūros šalį. Ir pirmąkart į jus pažvelgti ryžaus, gerų troškimų pilnas: išties su ilgesiu širdy pas jus atklydau. Bet kas man atsitiko? Nors baimė ėmė smarkiai, bet plyšt iš juoko aš turėjau! Mana akis nebuvo mačius dar niekad tokio margumyno! Ir aš juokiausi ir kvatojaus, nors kinkos ir širdis drebėt vis nenustojo: “Juk čia yra visų,- tariau aš,- dažpuodžių tėvynė!” Jūs penkiasdešimčia dėmių rankas ir veidus išsitepę, sėdėjote didžiausiam mano nustebimui, o, dabartiniai žmonės! Ir penkiasdešimt veidrodžių aplinkui turėjo varsomis spalvų maloniai glostyt jūsų akį ir pataikauti širdžiai!

Turiu užduot, o, broli mano, tau klausimą aš vieną: lyg jūros svambalą metu aš jį į tavo sielą, kad sužinočiau josios gylį. Esi tu jaunas ir svajoji turėti vaiką, šeimą. Bet aš tavęs ir klausiu: ar tu esi tasai, kurs vaiko geisti turi teisę? Ar tas esi, kurs pergales tik skina, kuris esi save įveikęs, juslių savų esi valdovas, dorybių savo viešpats? Štai to tavęs aš klausiu. O gal iš tavo geismo vien gyvulys ir poreikis tik kalba? Gal tai vienatvės balsas? Nesantaika gal su pačiu savim? Aš noriu tik, kad vaiko geistų tavoji pergalė ir tavo laisvė. Gyvus tu paminklus turi statyti savosios pergalės ir išsilaisvinimo garbei. Statyt aukštyn tau reikia. Tačiau pirma tu pats turi gerai suręstas būti – siela ir kūnu būti taisyklingas.

Aš žodį savo tart norėčiau visiems, kas kūną niekint linkę. Ne mokytis iš naujo ir ne iš naujo mokyt jie man išties privalo, o tik su kūnu savo jie atsisveikint turi – ir šitaip nebyliais pasidaryti. “Esu aš kūnas ir siela”,- taip kalba vaikas. Kodėl ir žmonės neturėtų kaip tie vaikai kalbėti? Bet tas, kas jau yra pabudęs, kas jau žinoti geba, tas tokią mintį teigia: esu aš kūnas vien ir tiek, ir niekas aš daugiau nesu; siela yra tik žodis kažkam tokiam prie kūno. O kūnas – tai didžiulis protas, daugumas su pradu vienumo tai karas ir taika, banda tai ir piemuo. Taip pat, o, broli mano, ir tavo mažas protas, kurį “dvasia” tu vadini, yra vien įnagis to kūno tavo – tik mažas įnagis ir žaislas tavo proto didžio.

Pagaliau kas yra bendrumas? – Žodžiai – tai sąvokų garsiniai ženklai; o sąvokos – daugmaž apibrėžti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti bendrą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai atsiranda kažkas, kas “supranta save” – tauta.

Mes, imoralistai! – Šis pasaulis, kuris mums rūpi, kuriame mums lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja “beveik”, dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir negalime iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame “pareigos žmonės”! Tiesa, kartais mes šokame tarp “kalavijų”, žvangindami savo “grandinėmis”, dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -“tai žmonės, nejaučiantys pareigos”- bukumas ir iliuzija visada prieš mus!

Kiekviena moralė, priešingai laisser aller, tam tikra prasme yra tironija “gamtos”, taip pat “proto” atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji – tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva – metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! – taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- “dėl kvailystės”, kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- “dėl nuolankumo savivalės įstatymams”, kaip sako anarchistai, laikantys save todėl “laisvais”, net “laisvaminčiais”.