Yra lietuviški skalikai, o kaip su tautine kačių veisle? Anot felinologų prezidentės, jos kurti nereikia: pas mus gyvena Sibiro katės, Europos trumpaplaukės ir rusų mėlynosios – tai būtų trys aborigeninės veislės. Jeigu radote ir užsiauginote kačiuką, atsineškite į klubą ekspertizei, ir jeigu du tarptautinės kategorijos teisėjai pripažins veislės standartus, ši katytė gaus pradinės kilmės dokumentus ir galės dalyvauti parodoje, naujokų klasėje. Norvegai, tarkime, turi savo miškinę (patys geriausi egzemplioriai randami miške) – tai tikroji laukinė katė. Amerikoje vertinami šiurkščiaplaukiai ir Meino meškėnai, vieni didžiausi katinų pasaulyje. Rusai neseniai pripažino Nevos maskaradinę katę. Bobteilai be uodegų panašūs į japonų bobteilus, tačiau tai yra natūrali mutacija, įvykusi Kurilų salose. Tad kačių veislių kasmet daugėja, ruošiamasi pripažinti nulėpauses, panašias į brites. Kad pelnytum pripažinimą, reikia, kad būtų surengta keletas parodų, kuriose pristatoma keturių kartų generacija, proseniai su proanūkiais; tuomet jau galima teigti, jog tikrai tos veislės savybės yra užfiksuotos. Ir neverta manyti, jog amazoniškos išvaizdos, atletiškos Oriento arba Siamo katės yra piktos ir jus užpuls. Prieš dvidešimtmetį mes džiaugėmės turėdami namuose kitokią, Siamo katę, o štai dabar neturime nė vienos, aktyviai dalyvaujančios parodose. Siamės yra labai seksualios ir judrios, tačiau jos ypatingai švelnios, kaip šuniukai gali lydėti jus kelionėse, jas galima dresuoti.

Apie kates išleista nemažai literatūros, tačiau naujausia ir bene įdomiausia – švedų autorės Ullos Barvefjord knyga “Viskas apie kates”. Kai kurios didžiosios religijos, pavyzdžiui, budizmas, šiuos gyvūnus skelbia šventais, nes jie mato tamsoje, todėl gali atbaidyti piktąsias dvasias. Palankiai apie kates atsiliepia ir islamo išpažinėjai. Psichologai seniai pastebėjo, kad šeimose, kuriose laikoma mažesniųjų žmogaus brolių, vaikai užauga švelnesni, silpnesniam jautresni. Tokie kieme pagauto gyvūno tikrai nekankins, nelaužys uodegų ar kitaip “žaisdami” nežudys. Stebėdami, kaip vaikai elgiasi su gyvūnais, JAV mokslininkai nustato, ar vaikai priklauso smurtininkų rizikos grupei. Šiuo atžvilgiu svarbūs net pirmieji kūdikio metai, nes tokiu metu sugeriami pirmieji įspūdžiai ir formuojasi supratimas apie švelnumą šalia esančiai būtybei. Katės ir vaikai puikiai sugyvena, jeigu pastarieji išmoksta paisyti keturkojų draugų poreikių. Pavyzdžiui, netampyti jų už uodegų, nes katės puikiai sugeba apsiginti. Nors, anot autorių, yra kačių, kurios viską iškenčia, bet tada “atsigroja” kitaip – gali pradėti bet kur šlapintis. Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katės, šuns ar kito kailinio gyvūno namuose nelaikysi. Specialistai net pataria išsiaiškinti, ar nėra alergiški ne tik šeimos nariai, bet ir jūsų draugai, giminės.