Akvariumų tipai. Kokį pasirinkti?
| | | |

Akvariumų tipai. Kokį pasirinkti?

Kokį akvariumą pasirinkti? Kaip jį įrengti? Kokias žuvytes įsigyti? Šiuos ir dar daugybę kitų klausimų sau užduoda beveik visi pradedantieji, žengiantys pirmuosius “šlapius” žingsnius akvariumistikoje. Į kai kuriuos klausimus pamėginsiu pateikti atsakymus tolimesniuose skyriuose. Pirmiausiai, visi akvariumai yra skirstomi į dvi pagrindines grupes – tai gėlavandenius akvariumus ir jūrinius akvariumus. Jūriniai akvariumai tikrai netinka pradedančiąjam akvariumistui, jų priežiurai reikia turėti nemažai žinių ir patirties akvariumistikos srityje.

| | | | | |

Toiterjeras

Dėl šios veislės kilmės irgi nėra vieningos nuomonės. Ji išvesta ilgos ir stropios atrankos būdu. Nors toiterjeras labai mažas (kai kurie šuneliai nesveria nė kilogramo), bet turi daugelį požymių, būdingų dideliems šunims. Jis pasižymi puikia klausa, uosle, nereiklus. Negailėdamas savęs, jis gina šeimininką, įnirtingai loja ant įsiveržusio pašalinio žmogaus. Šį mažą šunelį gali auginti pagyvenę žmonės. Kailis trumpas, todėl jis labai bijo šalčio. Šaltu metų laiku rekomenduotina aprengti specialia apranga.

Kolis – škotiškas aviganis
| | | | | |

Kolis – škotiškas aviganis

Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą.

| | | | | |

Ryzenšnauceris

Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis, biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus, ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje penkiakovėje.

| | | | | |

Pekinas

Seni padavimai pasakoja, kad kažkada liūtas įsimylėjo beždžionę. Jų meilės vaisius – mažas pekinas. Iš beždžionės jis paveldėjo nedidelį ūgį ir tamsias, dideles, išraiškingas akis, o iš liūto – ramumą, savarankiškumą, drąsą, savigarbą ir puošnius karčius. Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai ir jų palikuonys išplatino šią šunų veislę Europoje, o po Pirmojo pasaulinio karo pekinų vėl atsirado Kinijoje.

| | | | | |

Erdelterjeras

Ši veislė išvesta Anglijoje apie 1853 m. Ją išvedant, buvo panaudota daug kitų veislių – sumaišyti šiurkščiavilniai Jorkšyro koliai, Anglijos skalikai ir bulterjerai. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo. Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, yra geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, puikiai saugo butus ir nuostabiai gerai atlieka penkiakovės pratimus.

Vokiečių aviganis – vilkinis šuo
| | | | | |

Vokiečių aviganis – vilkinis šuo

Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje. Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė. Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose. Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.

| | | | | |

Rotveileris

Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl šunys ilgą laiką buvo vadinami “mėsininkų šunimis”. Jie padėdavo perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius. Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės šunų draugiją. Rotveileris – didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija.

| | | |

Šunys

Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, būdose, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus). Šuo – seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus “stalo”. Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje, būsto ir daiktų sargu.

| | | | | |

Kaukazo aviganis

Labai sena Kaukazo avių augintojų išvesta veislė. Kaukazo aviganiai saugo bandą nuo plėšrūnų, atlieka tarnybą. Jie labiausiai paplitę Gruzijoj, Armėnijoj ir Azerbaidžiane. Užkaukazės rajonuose šie šunys daug stambesni, o stepių rajonuose – lengvesnio tipo, aukštesni, trumpesnio plauko. Kaukazo aviganiai yra tvirto, grubaus tvirto konstitucijos tipo, pasižymi įgimtu piktumu ir nepasitikėjimu svetimais. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau 65 cm, patelių ne mažiau 62 cm.