Pasaulio pabaiga…

Pasaulio pabaiga, arba skyrybos…

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.Vaikams skyrybos yra stresas, skirtumas yra toks, kad suaugusieji patys priima sprendimą išsiskirti, o vaikas turi susitaikyti su šiuo sprendimu. Dėl to paprastai mažieji išgyvena daugybę įvairių jausmų: pyktį, gėdą, liūdesį, kaltę, nerimą. Tačiau vaikai nepasako tėvams, ką jaučia ir galvoja, bijodami, kad taip sukels jiems dar daugiau rūpesčių, nuliūdins bei bus atstumti. Kaip suprasti vaikų reakcijas ir kaip jiems padėti, pataria psichologė Agnessa Asajevičienė.

,,Mes skiriamės…“

„Balandėliai“, – taip Irmą ir Andrių juokais pravardžiavo jų draugai. Atrodė, kad jų meilė kaip seilė. Visada abu su šypsena, niekas negirdėjo pikto žodžio iš jų lūpų. Tai, kad pora skiriasi, visiems buvo it perkūnas iš giedro dangaus. Pažįstami tik ir spėliojo, kokia gi galėtų būti skyrybų priežastis. Visi žinojo šią naujieną, tik ne jų trimetė dukrelė. „Netraumuokim vaiko“, – vyro paprašė žmona. Ir šis sutiko.

Psichologė Agnessa skatina tėvus neslėpti susiklosčiusios padėties šeimoje ir jokiu būdu nežadėti vaikams neįmanomų dalykų: ,,Gal ateityje mes ir susitaikysime“, ,,Gal kada nors tėtis dar pas mus sugrįš“. Taip vaiko širdelėje pasėsite nuolatinės įtampos ir streso sėklą, kuri neleis jam nurimti, susitaikyti su padėtimi ir pradėti mokytis gyventi kitaip. Vaikas gali pajusti, kad sakote jam netiesą, ir imti jumis nepasitikėti. Taigi, jei apsisprendėte skirtis, praneškite tai savo vaikus. Pokalbiui pasirinkite neutralią vietą ir laiką. Geriausia pranešti žinią esant abiem tėvams be didelių išvedžiojimų ir kuo ramesniu balsu. Pasakykite, kad dėl skyrybų vaikas tikrai nekaltas, kad ir toliau jį mylėsite bei juo rūpinsitės. .

Kokios reakcijos galite tikėtis iš vaiko? Įvairios, pačios netikėčiausios. Štai keletas būdingų vaikiškų reakcijų ir patarimai, kaip elgtis.

Reakcija: pyktis

Dažnai vaikai pyksta ant tėvų, kad šie neišsaugojo santuokos, kad dabar jų šeima irsta. Vaikai gali pykti ir ant savęs, manydami, kad tai dėl jų kaltės tėvai dažnai barėsi ir išsiskyrė. Tai ypač dažnai pasitaiko, kai tėvai vaiko akivaizdoje ima ginčytis dėl auklėjimo, bausmių ir kitų dalykų. Pvz., mama neleidžia žiūrėti televizoriaus, o tėtis jai prieštarauja ir pasisodina vaiką šalia. Tuo metu į kilusį ginčą vaikas vargu ar sureaguos, tačiau per skyrybas tai prisimins ir jausis kaltas. Mažyliams sunku parodyti pyktį, be to, jie bijo, kad jei tėtis pastebės šį slepiamą jausmą, atstums, dar labiau nutols. O jei pyks ant mamos, su kuria liko gyventi, ji irgi gali palikti. Pyktį išlieti lengviau ant mažiau ,,pavojingo“. Todėl po skyrybų galite pastebėti, kad jūsų iki šiol švelnus sūnelis spardo katę, muša mažesnį brolį ar darželio vaikus.

Kaip padėti vaikui? Nebarkite ir juolab į vaiko pyktį neatsakykite dar didesniu pykčiu. Nubaudę mušeiką tik dar labiau paaštrinsite padėtį, dar labiau jį įskaudinsite ir nuvilsite. Pasišnekėkite su vaiku, ramiai pasakykite jam, kad jūs suprantate, ką jis dabar išgyvena, ir pasiūlykite ,,bokso“ terapiją. Vaikas gali išlieti susikaupusius blogus jausmus daužydamas pagalvę, nupiešdamas savo pyktį popieriaus lape ir paskui šį suplėšydamas. Jei vaikutis dar nėra tokio amžiaus, kad galėtų kalbėti apie savo jausmus, pažaiskite su juo šeimą: meškutis tėtis, meškutis mama ir mažas meškutis vaikas. Mažyliai patys kurs scenarijų, vaidins nemalonias padėtis ir išlies jausmus.

Reakcija: kaltė

Vaikai, ypač mažesni, jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Tai susiję su vaikišku egocentriškumu, nes mažyliai jaučiasi įvykių centras. Tokią nuomonę gali pastiprinti ir tėvų nesutarimai dėl vaiko priežiūros, auklėjimo bei neapgalvoti priekaištai mažyliams. Vaikai gali ir nežinoti tikrųjų skyrybų priežasčių, todėl patys jas susikuria ir sieja su savimi. Svarbu įtikinti (periodiškai kartoti) vaikus, kad jie nėra kalti dėl to, kas įvyko. Antraip mažyliai gali griebtis gudrybių manydami, kad gali ,,suklijuoti“ šeimą sirgdami, pabėgdami iš namų ir pan.

Kaip padėti vaikui? Nemanykite, kad padėsite savo atžalėlei, jei staiga imsite neigti tai, ką jis jau žino, t. y. netikėtai pradėsite kartoti, kad gal kada nors tėtis sugrįš, bet tik su sąlyga, jei tu daugiau nebėgsi iš namų. Geriau pasakykite tiesą, kad nuo šiol su tėčiu gyvensite atskirai, nes patys taip nusprendėte, nes nebemylite vienas kito, kad yra daug kitų šeimų, kurios skiriasi, tačiau savo vaikučius myli taip pat stipriai kaip ir iki šiol.

Reakcija: liūdesys

Natūralu, kad skiriantis tėvams vaikas liūdi. Kartais liūdesys tampa per didelis. Vaikas gali nustoti domėtis tais dalykais, kurie anksčiau jam kėlė daug džiaugsmo. O kartais liūdesys pasireiškia labai dideliu vaiko aktyvumu, tarsi mažiukas taip norėtų ,,pabėgti“ nuo savo rūpesčių. Jis gali tapti dideliu verksniu ir akimirksniu apsilieti ašarom dėl to, kas anksčiau jo niekada neliūdindavo.

Kaip padėti vaikui? Jei vaikas užsidaro savo kambaryje, nori pabūti vienas ar paverkti, netrukdykite. Tai natūrali būsena, kurios nereikia dirbtinai keisti. Neprotinga būtų vaiką džiuginti dovanomis, pataikauti jam ar guosti. Daug geriau, jei sugebėsite nekeisti įprasto gyvenimo ritmo, tradicijų ir kuo dažniau su juo nuoširdžiai kalbėsitės. Paprasčiausiai paklauskite, kodėl jam liūdna, ir leiskite išsipasakoti, nekomentuokite ir neneikite jo emocijų. Jei liūdesys vaiką kamuoja nuolat, pasitarkite su psichologu.

Reakcija: vienišas

Paprastai per skyrybas tėvai būna labiau susirūpinę savimi ir tai iš dalies suprantama, nes jų gyvenime vyksta svarbūs pokyčiai, liečiantys ne tik emocijas, bet ir materialinę gerovę. Vaikai dėl to gali jaustis palikti, atstumti, vieniši. Tai juos, be abejonės, gąsdina ir todėl jie imasi įvairiausių būdų, kad kaip nors pelnytų tėvų dėmesį. Jei prašymai ar ožiai nepadeda, mažyliai gali griebtis agresijos, tapti įžūlūs, nepaklusnūs. Nesvarbu, kad dėl to mama ar tėtis pyksta, bent jau atkreipia dėmesį.

Kaip padėti vaikui? Pasistenkite kasdien rasti laiko, kurį galėtumėte skirti tik savo vaikui. Tačiau jei dėl saviginos reakcijos vaikas dažnai būna įžūlus, labiau pabrėžkite gerąsias jo savybes, pagirkite dėl smulkmenų.

Reakcija: gėda

Vaikas labai greit pajus, kad jo šeima ne tokia kaip Simuko ar Onytės. O į darželio šventes pas jį ateina ne abu tėveliai, o viena pavargusi mama. Berniukams, kalbantiems apie savo šaunius tėčius, jis neturės ką papasakoti, nebent prisipažinti, kad tėtis su jais nebegyvena. Vaikas gali justi nuoskaudą ir, žinoma, gėdą.

Kaip padėti vaikui? Privalote pasakyti vaikučiui, kad jūsų šeima kitokia, bet dėl to jis tikrai nėra mažiau mylimas. Jei jo tėtis su juo negyvena, tai dar nereiškia, kad jis jo neturi. Juk kitų vaikų tėčiai gyvena irgi atskirai: dirba toli nuo namų, nuolat keliauja. Be to, būtina perspėti auklėtojus ir mokytojus dėl savo šeimyninės padėties ir paprašyti, kad šie paisytų mažylio jausmų ir nedarytų viešų apklausų prieš visą klasę: ,,Kur dirba tavo tėtis?“

Reakcija: baimė

Vaikai neretai bijo dėl ateities: kas nutiks jiems, kai tėvai išsiskirs. Gali bijoti, kad nebegalės matytis su abiem tėvais, seneliais ir mylimais giminaičiais. Tai, kad vienas tėvų išsikrausto iš namų, gali sukelti mažiukui baimę, kad ir kitas jį paliks, kad galų gale jis atsidurs vaikų globos namuose. Gali sustiprėti ir kitos baimės: tamsos, vagių ir t. t.

Kaip padėti vaikui? Kai vienas tėvų išsikrausto iš namų, būtinai aptarkite šią padėtį su vaiku. Paaiškinkite, kas pasikeitė jų namuose ir kas niekada nesikeis. Pasakykite, kad nors tėtis išėjo ir su jumis negyvens, vaikutis galės su juo nuolat matytis, bendrauti telefonu. Bet nežadėkite, jei žinote, kad tėtis negalės jų įvykdyti. Jei vaikas bijo tamsos, palikite lempelę jam užmiegant, jei bijo vagių, kartu eikite užrakinti durų, jei bijo tamsaus palovio, patikrinkite kartu, kad ten nesislepia baubai…

Reakcija: spąstai tėvams

Kartais tėvai patenka į rungtyniavimo spąstus dėl vaiko meilės. Palikęs šeimą vienas tėvų stengiasi kompensuoti tą laiką, kai nebuvo su vaiku ir susitikęs apverčia jį dovanomis, vedasi į įdomius brangius renginius, perka krūvas dovanų. Tačiau vaikas nebūtinai jaučiasi laimingas. Jis gali jausti gėdą, kad džiaugiasi tais dalykais, kurių negali jam suteikti kitas tėvų (pvz., mažiau uždirbanti mama). Kiti spąstai – tai ,,šnipų“ žaidimas. Mama skatina vaiką pašnipinėti, su kuo gi tėvelis gyvena, ką veikia, ką turi. Iš pradžių vaikui gali patikti toks žaidimas, bet vėliau jis jausis prislėgtas dėl išdavystės, dėl to, kad turi slapukauti ir meluoti.
Kaip padėti vaikui? Abiem atvejais stenkitės paisyti ne savo, o vaiko emocijų ir poreikių. Dovanos neatpirks nuoširdaus bendravimo, tik sukels dar didesnę jausmų audrą: gal ir gerai, kad tėvai išsiskyrė, turiu kur kas daugiau žaislų…

Patarimai besiskiriantiems tėvams:

~ apie skyrybas vaikui praneškite prieš, o ne po jų. Mažam žmogeliui reikia laiko priimti ir suvokti informaciją;
~ suteikite vaikui galimybę pakalbėti su kiekvienu tėvų. Prieš tai būtinai sutarkite dėl svarbiausių atsakymų: kodėl skiriatės, kas bus man ir pan.;
~ kantriai atsakinėkite į vaiko klausimus, net jei jie kartojasi. Mažiukas gaudamas tą patį atsakymą jausis kur kas saugesnis;
~ būkite sąžiningi su vaikais. Nemeluokite, kad išsiskiriate trumpam. Paprastai vaikai tiki, kad kada nors tėvai dar susitaikys;
~ neapkalbinėkite buvusio sutuoktinio vaikui girdint. Vaikai labai jautriai ir skausmingai į tai reaguoja;
~ nesakykite vaikui, kad po skyrybų bus visiems lengviau, nes iš tikrųjų kurį laiką bus sunkiau;
~ papasakokite vaikui, kad taip nutiko ne jam vienam. Kad yra daug šeimų, kurios išsiskyrė;
~ dažnai kartokite vaikui, kad skyrybos ne jo kaltė ir kad niekad savo brangenybės nepaliksite;
~ pasistenkite kuo mažiau keisti kasdienį vaiko režimą;
~ nenaudokite vaiko kaip tarpininko ar ginklo;
~ nereikalaukite vaiko paguodos.