Istorija, kurios pasaulis neturėjo išgirsti
Jis turėjo būti sudegintas, bet niekas neišdrįso to padaryti. Nebaigtas Vladimiro Nabokovo romanas „Lauros originalas“ visgi išvydo dienos šviesą, rašo Didžiosios Britanijos transliuotojo BBC naujienų svetainė.
Rankraščiai nedega
Praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos leidybos namai „Penguin“ pristatė paskutinį nebaigtą V.Nabokovo romaną „Lauros originalas“, išleistą anglų kalba. Vertimas į rusų kalbą pasirodys gruodžio 1-ąją.
„Būna akimirkų, kai pagalvoju, kad galbūt reikėjo įvykdyti tėvo norą ir sunaikinti romaną, – prieš metus sakė V.Nabokovo sūnus Dmitrijus. – Bet vėliau susimąstau, kad tokiu atveju niekas jo neišvystų. Tai buvo labai sunkus pasirinkimas.“
V.Nabokovas rašė „Lauros originalą“ paskutiniais gyvenimo metais. Rašytojas tuo metu gyveno Šveicarijos viešbutyje „Montreux“. 1975 m., būdamas 76-erių, kalnuose gaudydamas drugelius savo kolekcijai jis pargriuvo ir patyrė traumą. Rašytojas nesugebėjo atsigauti po nelaimingo įvykio, nes buvo fiziškai ir morališkai išsekęs.
V.Nabokovo biografas Brianas Boydas pasakoja, kad išėjęs iš ligoninės jis nepaleido plunksnos iš rankų, stengdamasis aplenkti mirtį. Rašytojas kūrė naują romaną ir iš žmonos Veros išpešė pažadą sunaikinti veikalą, jeigu jis nespės jo užbaigti.
1977 m. V.Nabokovas mirė. Žmonai nekilo ranka įvykdyti vyrui duotą pažadą, nes tokio pat likimo per plauką išvengė garsiausias jo veikalas „Lolita“. Publikuoti „Lauros originalo“ ji irgi nesiryžo.
1991 m. Vera Nabokova mirė, ir pasirinkimo teisė liko sūnui Dmitrijui. Prieš dvejus metus jis buvo pasiryžęs sudeginti rankraščius, bet vėliau pakeitė sprendimą. Ir štai, daugiau nei tris dešimtmečius Šveicarijos banko seifuose išgulėjusios 138 bibliotekos kortelės, ant kurių ranka rašė V.Nabokovas, pagaliau išvydo dienos šviesą.
Meilė, neištikimybė ir mirtis
„Lauros originalo“ pratarmėje D.Nabokovas rašo, kad tėvas visai nenorėjo deginti knygos, ir primena analogišką pavyzdį, kaip Francas Kafka liepė draugui Maksui Brodui sudeginti jo veikalus puikiai suvokdamas, kad pastarajam neužteks ryžto.
Į knygą leidėjai sudėjo visų 138-ių rankraščių kortelių kopijas su visais autoriaus pataisymais ir pastabomis. Skaitytojai galės ištraukti korteles ir iš jų patys sudėti romaną. Būtent taip savo veikalą kūrė pats V.Nabokovas.
Iš fragmentų surinkta istorija pasakoja apie storą ir nepatrauklų daktarą Philipą Wildą, žymų neurologą ir turtuolį, įpratusį prie jaunos, grakščios ir atvirai neištikimos žmonos Floros Lanskajos žeminimų. Pagrindinis veikėjas galvoja apie savižudybę ir sugalvoja metodą, kaip dalimis, žingsnis po žingsnio, sunaikinti savo kūną. Mirtis – viena pagrindinių autoriaus gvildenamų problemų. Galbūt todėl V.Nabokovas iš pradžių ketino pavadinti veikalą „Mirtis yra juokinga“.
Floros patėvio Huberto H.Huberto bandymai suartėti su podukra akivaizdžiai primena kitą V.Nabokovo romaną „Lolita“. Viso pasaulio pripažinimą pelniusio kūrinio pagrindinį veikėją, įsimylėjusį į dvylikametę mergaitę, autorius pavadino Humbertu Humbertu.
„Šalin rankas nuo Nabokovo!
„Lauros originalas“, kaip ir „Lolita“, sulaukė audringos reakcijos visame pasaulyje. Tik šįkart aistras pakurstė ne kūrinio siužetas, o jo publikavimo istorija.
Kai kurie V.Nabokovo gerbėjai tvirtina, kad knygos publikuoti nederėjo, ir netgi ragina ją boikotuoti. Žinomas bosnių kilmės amerikietis rašytojas Aleksandras Hemonas įtakingame interneto tinklalapyje „Slate“ parašė straipsnį „Šalin rankas nuo Nabokovo! Kodėl „Lauros originalas“ neturėjo tapti knyga“.
Tačiau jo balsas liko neišgirstas. Mėnesio pradžioje „Lauros originalo“ ištraukas išspausdino žurnalas „Playboy“, su kuriuo bendradarbiavo V.Nabokovas. Kritikai neabejoja, kad knyga greitai apkeliaus visus pasaulio knygynus. O gruodžio 4 d. Niujorko aukcione „Christie’s“ bus parduotos 138 originalios kortelės, ant kurių V.Nabokovas rašė savo veikalą.
Pats V.Nabokovas tikriausiai nė nesapnavo apie tokią intrigą.
