Antroji „Lolita” ne geresnė
Keistas suaktyvėjimas – pastaruoju metu pasirodė net dviejų romanų nauji vertimai, nors ankstesniųjų vertimų negalima pavadinti nei senais, nei prastais. Vienas recenzentas netgi sveikino „Eridano“ leidyklą, kad ji pirmoji išleido lietuviškai naujosios Nobelio premijos laureatės knygą. Iš tikrųjų anksčiau lietuviškai buvo išleisti jau trys Elfriedės Jelinek romanai, tarp jų ir „Pianistė“. Bet naujajame „Pianistės“ leidinyje apie tai – nė žodžio. Nė žodžio ir apie tai, kad čia antras šio romano vertimas. Girdėjau netgi nuomonę, kad leidykla nežinojo, jog romanas jau išverstas. Pakankamai juokinga, bet iki tokio žioplumo vis dėlto gal nenusirista, o ir originalo autoriaus teisės, regis, įsigytos.
Būtų įdomu palyginti tuos du vertimus, bet dabar žvilgterėkime į kitą vertimų porą. Naujajame Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ vertime irgi nė žodžio, kad tai jau antras vertimas. 1990 m. „Vaga“ išleido Sigitos Papečkienės vertimą. (Beje, ir Jelinek, ir Nabokovo antrojo vertimo ėmėsi, regis, mažiau patyrusios vertėjos.) Nemaloniai nustebti tenka jau atsivertus titulinį puslapį: kaip ir pirmą kartą, vėl versta iš rusų kalbos. Jeigu ir vertėjo antrą kartą versti „Lolitą“, tai tik iš anglų. Tiesą sakant, ir pirmą kartą derėjo versti iš anglų kalbos. Apie tai jau rašiau knygai pasirodžius prieš 15 metų („Š. A.“, 1990.XII.26), tad čia šį tą pakartosiu. „Lolitą“ Nabokovas ne perkūrė rusiškai, o tiesiog vertė į rusų kalbą, praėjus dešimtmečiui po originalo gimimo, matyt, jau priblėsus įkvėpimo liepsnai. Vertė, žinoma, kūrybiškai, su išmone, bet kad vertimas neprilygsta originalui, prisipažino ir pats rusiškojo leidimo baigiamajame žodyje. Bet net jeigu jis ją būtų parašęs rusiškai, iš dalies tai būtų buvęs vertimas, nes visą verbalinį savo amerikietiškosios aplinkos, „realybės“, klodą (kuris ne toks jau menkas) būtų tekę mintyse išsiversti. Svarbu dar ir tai, kad tais laikais Nabokovo vartojama rusų kalba jau buvo kiek senstelėjusi: joje dar nėra žodžio „rodeo“, bet tebėra „kinematografas“ – kurioziškai skamba, kad Lolita „įsigilinusi [ankstesniame vertime geriau – „įknibusi“] į pigų kinematografijos žurnalą [angl. movie magazine]“ (p. 141).
Vien 160 puslapyje matome štai ką: vertėja pakartojo rusų kalbos įtakos paveiktą pirmojo vertimo klaidą: Aidaho valstija čia virto „Idago“ valstija, – pakartojo netgi korektūros klaidą: „Anglų rašytojo R. S. Stivensono“ (turi būti: R. L. Stivensono), – ir padarė naują klaidą: „Milnerovo perėja“ (rus. Milnerovskij Pereval, angl. Milner Pass; pirmame vertime teisingai: „Milnerio perėja“). „Jeloustono parką“ nevykusiai pataisė į „Jelostono“. S. Papečkienė, regis, bent kiek buvo žvilgterėjusi į anglišką (ar kokį kitą) variantą, todėl kelto pavadinimą parašė teisingai: „City of Cheboygan“; M. Vosyliūtei būtų užtekę perrašyti, betgi ne: „Sity of Sheboygan”. Tokių nesusipratimų su tikriniais vardais, žinoma, galima rasti ne tik 160 puslapyje. „Heizicha“ (abiejuose vertimuose) amerikietiškame kontekste ir nerusiškame tekste skamba absurdiškai, nes čia rusiška priesaga pridurta prie angliškos pavardės Heiz.
Šiaip kai kurios frazės ar net ištisi sakiniai naujame vertime pakartoti žodis žodin. Kai kur paredaguota visai vykusiai, kai kur nereikšmingai, o kai kur pabloginta. Štai minėtojo kelto „rusvi išdrikę dūmai buvo aprietę lanku žalią šešėlį, jo paties metamą žydrame ežero paviršiuje“. Taip buvo S. Papečkienės vertime, o naujoji vertėja čia nusprendė išversti visai iš naujo ir visai nepataikė: „ruda, išskydusi dūmų juosta tvyrojo virš žalio šešėlio ir spaudė jį prie žydro ežero paviršiaus“. Šešėlį spaudė prie paviršiaus? Rusiškai viskas aišku: „…тенью, отбрасываемой им же на голубую поверхность озера“.
O štai gražus paskutinis skyrius, kai Humbertas, prieš pasiduodamas policijai, ima važiuoti kaire kelio puse („veidrodiniame pasaulyje“). S. Papečkienė: „Aš grakščiai išsukau iš plento ir, smarkiai krestelėjęs du tris kartus, užvažiavau į vešlią atkalnę, tarp nustebusių karvių [среди удивленных коров; among surprised cows], ir ten, pamažėle siūbuodamas, sustojau“. M. Vosyliūtė: „Sklandžiai išsukau iš plento ir, keletą kartų smarkiai šoktelėjęs, užvažiavau ant žolės pylimo, baisiai nustebinęs ten besiganančias karves, ir ten, truputį siūbuodamas, sustojau“ (p. 321). Sunku čia pritarti ir „šoktelėjimui“, ir „pylimui“ [склон]; turėtų būti „nustebindamas”, bet tik gramatiškai, o prasmės ir stiliaus požiūriu kur kas subtiliau yra originale (ir pirmajame vertime) – tiesiog „tarp nustebusių karvių“ (žodis „baisiai“ čia apskritai yra neskoningas persistengimas, be to, dar netoli vienas kito atsidūrė du žodeliai „ten“).
Nustebęs skaitytojas nesupranta, kam reikėjo tokio naujo vertimo. Tai netgi sunku pavadinti iš esmės nauju vertimu, juolab geresniu.
