Tautos išlikimas globaliniame ciklone
Aišku, kad tautos išlikimo klausimo visiškai neišnagrinėsime ir neišspęsime net iškart ir su akademinio jaunimo, ir su skaitytojų pagalba. Tačiau tikėkimės, kad tai paskatins kai ką iš autoritetų politikoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje pažvelgti į šį opų klausimą daug plačiau ir garsiai prabilti apie sprendimus atsakymų ieškančiai tautos daliai.
Gausus reiškinių, kad pasaulinės „blogio imperijos“ toli siekiančios galios ir jų samdytos smegenys bei pirkti liežuviai bando tautas suklaidinti. Prieš tai geriausias ginklas yra žinojimas ir supratimas, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Nes nežinojimas daugeliui tautų ir pavienių žmonių yra brangiai kainavęs.
Įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”.
Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”.
Tarp daugybės žymių pasauliečių, perpratusių globalizmo esmę, yra JAV senatorius, 1964 metais Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus – B.Goldvoteris. 1979-aisiais jis aiškiai apibūdino globalisto milijonieriaus Rokfelerio 1973 metais sukurtą „Trišalies komisijos” pavojų. (Ją sudaro žymiausi Europos, JAV, Kanados ir Japonijos globalistai, po šimtinę iš kiekvieno krašto.) Savo knygoje jis rašė: „Mano supratimu, Trišalė komisija atstovauja gudriai suderintoms pastangoms užgrobti kontrolę ir įsitvirtinti keturiuose galios centruose – politiniame, finansiniame, intelektualiniame ir bažnytiniame. Laisvei – dvasinei, politinei, ekonominei – neskiriama jokios svarbos trišalininkų kuriamame ateinančiame amžiuje”.
Tai primena ispanų kilmės amerikietį filosofą Džordžą Santajaną, apie kurio patarimą derėtų pamąstyti ne tik mūsų filosofams, bet ir ypač politikams. Dž.Santajana teigia: „Žmogaus kojos turi remtis savo krašto žemės, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį”.
Tad šiandien čia ir bandome bent trumpai priminti šio konkretaus filosofo patarimą. Ir Lietuvos Respublikai, ir lietuvių tautai tikrai padėtų išlikti bet kokiuose ciklonuose, jei mūsų susipratę tautiečiai, ypač inteligentai, paklustų Dž. Santajanos patarimui.
Keistokai atrodo priešingybė tarp viešai reikšto didelio susirūpinimo neseniai Azijoje sklidusiu paukščių gripu ir intelektualinėje sferoje vyraujančia tyla apie akivaizdžiai skleidžiamą, (ką galima pavadinti „tautų gripu“) globalizmą, visuotinį kosmopolitizmą. Juk aišku, kad „tautų gripas“ žudo tautas, kurios susimokėliams pastoja kelią į pasaulinį ekonominį ir dvasinį monopolį.
Stalinas yra pamokęs visų rūšių globalistus, kaip žudyti tautas net be Gulago: „Jei sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, būsime nužudę tautą”. Todėl būtina mums, kojomis „atsirėmusiems savo krašto žemės“, žvalgytis pasaulyje, kad pamatytume, iš kur, kokiais keliais ir vardais ateina tautų žudikai. Suprantama, kad neturime išleisti iš akių ir galimų tautos žudikų, valgančių Lietuvos duoną.
Ypač jaunimas, žvaliomis akimis apsižvalgęs pasaulyje, apie Lietuvą besisukančiame globalizmo ciklone pastebės tikrų, tautas žudančių vėjų sūkurius. Tarp jų, įvairaus stiprumo sūkuriais, pasaulio tautas pirmiausia veikia įvairios (pasaulinės valdžios užuomazgos) Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nutautinimo ir nuvalstybinimo polipo rankos: UNESCO, UNICEF, Pasaulio Bankas, Tarptautinis Valiutų Fondas (TVF), kurti bandoma (pagal ES pavyzdį) Afrikos Sąjunga, Amerikos Sąjunga ir, laimei, dar visiškai nesusikūrusi Europos Sąjunga (ES).
Tai primena nuostabų, bet, pagal autorių, nestebėtiną garsaus ruso rezistento Vladimiro Bukovskio pasisakymą apie ES šių metų vasario mėnesį Briuselyje. „Brusels Journal“ taip atpasakojo Bukovskio kalbą: „V.Bukovskis ES pavadino „pabaisa“, kuri turi būti sunaikinta, ir juo greičiau, tuo geriau, kol ji neišsivystė į visiškai totalitarinę valstybę…“ Savo pasisakyme V.Bukovskis minėjo konfidencialius dokumentus, kuriuos jam buvo leista pamatyti 1992 metais. (…) „Kalbu apie struktūras, apie įterpiamas tam tikras ideologijas, planus, kryptį, neišvengiamą plėtimąsi, panaikinimą tautų, kas buvo Sovietų Sąjungos tikslai”.
V.Bukovskio pasisakymą suorganizavo Anglijos nepriklausomybės partija. Įdomu, kad 2001 m. gruodžio 15 d. konferencijoje Kaune istorikas dr. Algimantas Liekis pareiškė: „Beje, už globalizaciją visą laiką „kovojo“ ir bolševikų partija, jos vadas V.Leninas, kuris apie 1917 metus parengė ir savotišką programą, kaip sukurti, JAV pavyzdžiu, „Jungtines Europos valstijas“.
Tai neabejotinai mus verčia pagalvoti, kaip bent jau SSRS aukos turėtų gelbėti ES nuo Briuselio tironijos.
Globalizmo ciklono vėjai nuo Vilniaus nėra toli. Telefonų abonentų knygoje užtinkamas įdomus abonentas: „UNESCO Lietuvos nacionalinė komisija”. Tuoj suklusti: kas tai? Žinoma, kad UNESCO veikia Niujorke, Paryžiuje, Ženevoje. Ženeva pagarsėjo dar tuo, kad Ženevos JTO – UNESCO įstaigose buvo draudžiama platinti A.Solženicyno knygą „Gulago archipelagas“. Paryžiuje pasirodė, kad tarp septynių Prancūzijos ištremtų sovietų šnipų net keturi UNESCO štabo veikėjai.
Niujorko UNESCO, be kitų „žygių“, primena prieš maždaug 30 metų UNESCO išleido gražią knygą apie Sovietų Sąjungą. Joje pasaulis buvo informuotas, kad okupuota Lietuva, Latvija ir Estija buvo (be jokio „gal“ ar „bet“) Sovietų Sąjungos dalis. Į protestus negavome atsakymų. Ar reikia stebėtis tuo, jog JTO Generalinis sekretorius U.Tanas „patvirtino“, kad „Lenino idėjos atsispindi JT Chartijoje”? Tai jis pasakė Helsinkyje, UNESCO surengtame Lenino pagerbime minint jo 100-ąjį gimtadienį 1970 metais.
Tad ar galima tikėtis, kad Vilniuje sėdinti UNESCO komisija kelia mūsų vaikų patriotizmą ir žmonių tautinę savigarbą? Tenka spėti, jog viskas vyksta atvirkščiai. Ypač, kad net amerikiečiai patriotai įspėja tėvus, kad UNESCO braunasi į JAV mokyklas su JAV idealams ir konstitucijai priešingomis programomis. Ar kas pasidomėjo, kiek to yra Lietuvoje, ir kiek tai mums kainuoja. Apie globalisto Dž.Sorošo, „paniškai bijančio tautiškumo“ pinigų įtaką jau nemažai rašyta.
Tad turėtume prieiti prie išvados, kad globaliniame ir Lietuvą tiesiogiai liečiančiame globalizmo ciklone nėra nė lašelio tautinei savigarbai, tautinei savimonei ar patriotizmui išlaikyti ir pakelti palankiems vėjams. Jie, deja, pučia ir mūsų tautai priešinga linkme.
Ypač mūsų jaunimas turėtų pakilti į ideologinį ir partizaninį sąjūdį ir po to organizuotų pulkų karą už tautos išlikimą. Jie gali sava dvasia patraukti ir panašioje padėtyje esančių kaimyninių tautų jaunimą, jei jis dar nėra pakilęs kovai.
Daug senųjų kovotojų, laimei, dar tebekovoja už visišką Lietuvos prisikėlimą. Tačiau jei mūsų kaimyninės tautos ir mes pralaimėtume kovą už laisvę ir tiesą, ne dabartinė vyresnioji karta, o jaunimas gyventų pilkame pasaulyje – pilkame dvasiškai, tautiškai, valstybiškai, kultūriškai ir religiškai pasaulyje. Ir kas skatintų pažangą ar pažangos išsaugojimą, jei nebūtų prievolės tautai, Bažnyčiai, Dievui, jei nebūtų atsakomybės tėvų už vaikus, vaikų už tėvus, kaimyno už kaimynus? Tik įsivaizduokime pasaulį visad pilkais debesimis, pilkomis pievomis, pilkomis giriomis, apgyvendintą pilkais žmonėmis. Globalizmas yra siaubinga utopija. Matėme, kokią kainą žmonija užmokėjo ir tebemoka už komunizmo utopiją. Ar reikia dar baisesnės utopijos?
Visa tai gali sustabdyti tautiškos tautos, paprasčiausiai tapdamos ir išlikdamos tokiomis. Lietuviai, žinoma, turi pradėti kovą Lietuvoje, pažinę tautos žudikus ir jų metodus. Senoji karta privalo skirti laiko ir energijos moksleivių patriotiniam ugdymui. Tai gali padaryti organizuodami ar padėdami organizuoti ideologines moksleivių organizacijas, kaip valančiukus, kudirkaičius, jaunuosius šaulius, ateitininkus, skautus. Studentai gali būti vadovais. Akademinis jaunimas turi ir gali aktyviau plėsti savas ideologines ir profesines organizacijas.
Stinga išmokslinto, išprususių vidutinio amžiaus inteligentų ne tik talkinant minėtoje veikloje, bet ir plačiame visuomeninės bei politinės veiklos bare.
Mūsų visų Motina Lietuva, po kelių istorinių avarijų, po Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų, dar vis nesveikuoja. Jos slaugymas reikalauja mūsų visų – nuo jauniausiųjų iki vyriausiųjų – pastangų.
Noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kad Lietuva per ilgai užsigulėjo ant kairio šono. Jau metas apsukti ją ant kito šono ir gal netrukus prikelti iš ligos patalo.
Tai mes galėsime ir turėsime padaryti per ateinančius Seimo rinkimus, jei pradėsime jiems rengtis jau dabar.
Publikuota:
„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. spalio 25 d., Nr. 18 (134)
