Istorija. Lietuvos išlikimo kelias
Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas.
Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams.
Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.
Vėliau, nuo XVI a., vyko iki šiol nesibaigianti Rusijos agresija prie Baltijos. Nepaisant to, kad čia gyvena valstybingumą saugančios lietuvių, latvių ir estų tautos. Rusija kartu su kitomis dviem valstybėmis dalijosi savo ilgaamžę kaimynę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o vėliau ir visą ją užgrobė. Jai buvo reikalinga žemė, mokesčiai ir jauni vyrai rekrutams. Ir, žinoma, visai nereikalinga lietuvių tauta. Ją trėmė į Sibirą, uždraudė lietuvių kalbą ir spaudą, rusifikavo kraštą, sunaikino aukštojo mokslo židinį, kliudė lietuvių inteligentijai darbuotis tarp savo tautiečių. Rusijos vyriausybė ir jos elitas turėjo sukūręs visą programą, kaip sunaikinti lietuvių tautos identitetą.
Tuo pačiu metu Mažojoje Lietuvoje vyko kitos lietuvių tautos dalies dvasinis naikinimas – germanizacija. XIII a. Kryžiuočių ordinui duotas nurodymas sunaikinti prūsus buvo įvykdytas. Žiūrint iš šių dienų atstumo atrodo, kad Vakarų Europa ir Rytų Europa mūsų tautos likimo atžvilgiu buvo labai vieningos. Bet lietuvių tauta iškopė iš 1815 m. Vienos kongrese sukurto politinio Europos sąvartyno ir 1918 m. net sukūrė naujovišką valstybę.
Atkurtoje Lietuvos valstybėje mes taip pasinėrėme į savo vidaus politinį, kultūrinį ir ūkinį gyvenimą, kad nė nepamanėme, jog didžiosios Europos valstybės neužmiršo nei XIII a. užrašymų, nei Lietuvos bei Lenkijos valstybės pasidalijimų, nei Vienos kongrese numatyto tautų teisių paskirstymo. Pasirodė, kad ne visoms tautoms leista turėti savo valstybę, garantuotą jos integralumą. Lietuvos valstybė tapo įsimintinu tarptautinio nihilizmo pavyzdžiu. Jos integralumą per 22 metus šešis kartus pažeidė ekspansionistines programas puoselėjusios Rusija, Lenkija ir Vokietija. Tai buvo valstybės, kurių vyriausybių veiklos programos numatė žmonių, tautų ar kitų valstybių sunaikinimą. Sovietų Sąjungoje ideologinis genocido pagrindas buvo marksistinė klasių kovos teorija, liaudies priešo įvaizdis ir pasaulinės revoliucijos idėja, koduota šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Hitlerinė Vokietija genocidą vykdė vadovaudamasi rasistine teorija. Lenkija buvo pasišovusi sulenkinti užgrobtų nelenkiškų žemių gyventojus, tarp jų ir Rytų Lietuvos bei Seinų krašto lietuvius.
Slaptu Stalino–Hitlerio sandėriu, žinomu Molotovo–Ribbentropo pakto vardu, dvi valstybės grobuonės tris Baltijos valstybes ir Lenkiją pasidalijo tokiu pat būdu kaip ir XVIII a. pabaigoje. Nyku darosi pagalvojus, kaip Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos imperialistai derėdamiesi dalijosi integralią Lietuvos Respublikos teritoriją, kaip ja mainikavo ir ją pardavinėjo. Tarptautinėje teisėje tai liks kaip XX a. vidurio diplomatinio barbarizmo, demonstratyvios didžiųjų tautų nepagarbos mažesnių tautų valstybingumui pavyzdys. Tas sandėris buvo sovietinio genocido tarptautinis įteisinimas.
Tiesa, mūsų tautos genocidas pačioje Lietuvoje vyko nuo to laiko, kai Lenkija okupavo Rytų ir Pietvakarių Lietuvos žemes. Antilietuviška veikla ypač pasižymėjo Vilniaus vaivada L. Bocianskis, šias pareigas ėjęs 1932–1939 m. 1936 m. jis parengė slaptą valstybės administracijos politikos programą, taikytiną lietuviams. Pagal šią programą buvo sunaikintos lietuvių visuomeninės organizacijos, likviduota tautinė švietimo sistema, lietuvių sukurta visuomeniniais pagrindais. Taip buvo sugriautos pagrindinės atramos, palaikančios ir stiprinančios tautinę savimonę. Ši politika vėliau, prasidėjus sovietinei rusifikacijai, mūsų tautai padarė daug žalos. Tuos nuostolius dar ilgai prisiminsime. Juo labiau kad tuomet mūsų tautos identitetas buvo naikinamas Lietuvos teritorijoje, buvusioje greta nepriklausomos Lietuvos Respublikos.
1939 m. rudenį Sovietų Sąjungai okupavus Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi, čia prasidėjo sovietinis genocidas. Kai 1940 m. birželio 15 d. buvo okupuota visa Lietuvos Respublika, jį patyrė visa tauta.
Sovietų Sąjungos vyriausybė ir jos sukurtos represinės struktūros, pasinaudodamos specialiai pritaikyta teise, kariuomene, galėjo iš karto imtis persekioti pagal marksistinę ideologiją suskirstytą visuomenę persekiojimo. Tačiau kad ir kaip buvo organizuota teroristinė sovietų valstybė, ji negalėjo apsieiti be vietinės pagalbos. Reikėjo susirasti atramą pačioje Lietuvoje. Genocidas negali būti vykdomas tuščioje erdvėje. Norint suskaldyti tautą, reikėjo kaip priešybę mūsų himno žodžiams „vienybė težydi“ iškelti proletarinį internacionalizmą ir socialinį nepakantumą, neapykantą, vieną visuomenės grupę nuteikti prieš kitą, apie auka pasirinktą visuomenės dalį sukurti „nužmoginimo“ ir beteisiškumo opiniją.
Vykdyti šiuos uždavinius sovietinė imperija buvo pasirengusi ir teoriškai, ir praktiškai. Lietuvoje jai tereikėjo pakartoti tai, ką ne kartą jau buvo dariusi. Lengviau buvo dėl to, kad visą laiką Lietuvos nepriklausomybei opozicijoje buvusi komunistų (bolševikų) partija, prie jos prisišliejęs komjaunimas ir šioms organizacijoms artimi elementai uoliai ir nuolankiai tarnavo okupantui. Antidemokratinėje, antihumaniškoje sistemoje komunistai ir jiems prijaučiantieji, pasirėmę klasių kovos teorija, nedvejodami įsitraukė į lietuvių tautos dvasinį ir fizinį naikinimą. Lietuvos istorijoje nėra buvę, kad tautos dalis taip ryžtingai tarnautų okupantui, įgyvendintų tautai pavojingą jo politiką. Jai terūpėjo viena – išlikti okupantų nepaliestai ir tautos aukomis susikurti gerovę. Tokia visuomenės grupė buvo genocido politiką vykdžiusių okupantų ramstis. Savo materialinius siekius jai buvo lengva patenkinti, nes okupantų totalitarinei administracijai visai nerūpėjo ekonominiai genocido padariniai.
Lietuvos, kaip ir kitų okupuotų kraštų, gyventojų genocidas – tai svarbiausių SSRS politinių, moralinių, ideologinių, teisinių ir demografinių interesų išraiška. Jis apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis. Per penkiasdešimt okupacijos metų keitėsi prioritetai, tačiau esmė ir tikslas nesikeitė. Aiškiausiai genocido siekius išreiškė frazė: „Bus Lietuva, bet be lietuvių“. Ją esą ištaręs iš Maskvos į Lietuvą atsiųstas XX a. vidurio muravjovas – Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Lietuvos biuro pirmininkas Michailas Suslovas.
Pagrindinės genocido formos buvo šios: genocido vykdytojų okupuotame krašte parengimas; fizinis Lietuvos piliečių naikinimas juos žudant ar amžiams ištremiant su šeimomis į atšiauriausias Sibiro vietas; krašto ūkio griovimas; okupacinis visuomenės apdorojimas; tikybos naikinimas; kolonizacija ir rusifikacija; bet kokios rezistencijos ar opozicijos sunaikinimas.
Mes žinome, kokių formų genocidas buvo nepaliaujamai vykdomas, kurios formos vyravo atitinkamais okupacijos laikotarpiais priklausomai nuo sovietinio režimo poslinkių. Tačiau visuomet buvo siekiama to paties tikslo: iš pradžių – fizinis, vėliau – identitetinis tautos naikinimas. Jis atitinka ir nacistinės Vokietijos vykdytą strateginę užduotį, kurią Trečiojo reicho Rytų ministras užimtoms sritims Alfredas Rosenbergas suformulavo taip: „Lietuvių tauta išnyks kaip lašas vandens ant karšto akmens“. Karo metais Lenkijoje sukurtos Armijos krajovos uždavinys taip pat buvo fizinis lietuvių naikinimas. Įgyvendindama imperialistinėmis užmačiomis besivadovaujančių politikų siekius, ji turėjo dalyje Lietuvos nepalikti lietuvių. Tai tiesiogiai siejasi su minėtais M. Suslovo žodžiais. Genocido vykdytojai – visi panašūs.
Sovietų Sąjunga, palyginti lengvai įgyvendinusi savo imperialistinius planus, gerai suprato, kad valstybę galima sunaikinti tik sunaikinus jos politinį, mokslinį, kultūrinį, karinį ir ūkinį elitą. Tuo ir buvo pradėta. Pavienių Lietuvos valstybės veikėjų tremtimis į Rusiją, įvairių pasipriešinimo ar opozicijos dalyvių areštai prasidėjo vos tik okupavus šalį. Tačiau negalima pavergtos tautos sąmonėje sunaikinti valstybingumo idėjos – ji žūsta kartu su tauta, todėl buvo griebtasi masinio šeimų trėmimo iš Lietuvos. 1941 m. birželio 14-oji, pirmoji masinio trėmimo diena, mūsų tautos ir valstybės istorijoje liks kaip didžiausios tragedijos diena.
Tai buvo ne pirmas lietuvių ištisų šeimų trėmimas. Komunistų pirmtakai mūsų protėvius trėmė po 1863 m. sukilimo. Ir ne paskutinis, nes 1944 m. grįžę sovietiniai okupantai vėl griebėsi šios formos genocido. Masiniai trėmimai vykdyti 1948 m. gegužės 22 d., 1949 m. kovo 24 d., 1951 m. spalio 2 d. Be to, mažesnio masto trėmimai vyko 1945, 1946, 1947, 1950, 1952 m. Buvo rengiamasi ir 1953 m. trėmimui, bet po J. Stalino mirties genocido vykdytojai sutriko. Prasidėjus kai kuriems pokyčiams, šios formos genocidas, bent Lietuvoje, buvo nutrauktas. Tačiau tremtis tebebuvo taikoma iš gulagų išėjusiems kaliniams. Buvusiems politiniams kaliniams, kurie laikyti ypač pavojingais sovietinei imperijai, nebuvo leidžiama apsigyventi Lietuvoje, didžiuosiuose jos miestuose. Į Lietuvą neįleidžiamųjų šeimos atsidūrė svetimų etnosų apsuptyje ir buvo pasmerktos nutautėti. Tai – taip pat mūsų tautos genocidas.
Absoliuti politinių kalinių dauguma taip pat buvo tremiama iš Lietuvos į konclagerius atšiauriuose regionuose. Ten viešpatavo enkavėdistų smurtas, patyčios, vergiškas darbas, badas, ligos ir mirtis. Tremtiniai buvo verčiami dirbti už valgį, kurį vargu ar galima pavadinti maistu. Kalinių ir tremtinių nemokamas darbas teikė totalitarinės valstybės vyriausybei ir elitui daug pajamų, stiprino pačią blogio imperiją, jos ekonomiką. Jų darbas – tai vergų darbas. Lietuvių tauta niekada neužmirš ir 1941 m. tremtinių pražūtingo išmetimo prie Laptevų jūros ant amžino įšalo žemės.
Buvo dar viena, savanoriška tremtis, kurią pasirinko Lietuvos piliečiai, per pirmąją sovietinę okupaciją patyrę genocidą: jie emigravo į Vakarus. Ten niekas jų nežudė, kiekvienas rado darbą ir turėjo galimybes intelektinei veiklai. Ten jie dirbo kultūrinį, mokslinį darbą, kurio negalėjo dirbti okupuotoje Tėvynėje pasilikę tautiečiai. Jie nuosekliai darbavosi, kad būtų išlaisvinta Lietuva.
Visokiausios tremtys atėmė iš Lietuvos daug puikių ūkininkų, darbininkų, amatininkų, politikų, rašytojų, mokslininkų, kultūros darbuotojų, verslininkų. Lietuva buvo apvogta intelektualiai, ir šių nuostolių neįmanoma apskaičiuoti. Atgavusi nepriklausomybę, tauta stengiasi užlyginti okupacijos metais padarytas duobes.
Okupacija prasidėjo esant visoms Lietuvos Respublikos valstybinėms struktūroms. Žiūrint iš šių dienų pozicijų, sunku rasti pateisinimą, kodėl valstybė neorganizavo pasipriešinimo okupantui. Valstybė net savotiškai padėjo žengti pirmuosius sovietinio genocido žingsnius – sulaikė ir atidavė mirčiai savo pareigūnus: vidaus reikalų ministrą brig. gen. Kazį Skučą, Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Po metų jie buvo nužudyti kalinimo vietoje – Maskvoje.
Greitai normalus Lietuvos valstybės gyvenimas buvo paralyžiuotas. Pasipriešinti okupantui teko pačiai lietuvių tautai. Į rezistentų gretas stojo kariškiai, studentai, moksleiviai, tarnautojai, ūkininkai, darbininkai. Visi kalėjimai buvo pripildyti politinių kalinių. Tačiau represijos, net masinė 1941 m. tremtis, nenuslopino rezistencijos, kuri, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, išsiliejo į atvirą ginkluotą sukilimą. Trumpam buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, bet ją sužlugdė naujasis okupantas – nacistinė Vokietija, kuri prieš tai dalijosi Lietuvą su sovietine imperija.
Nacistinis genocidas prieš Lietuvos piliečius turėjo kitokį ideologinį ir metodinį pagrindą, tačiau ir naciams nepavyko palaužti rezistencinės lietuvių dvasios.
Lietuvos kovos su sovietiniu genocidu pasididžiavimas – pokario ginkluotoji rezistencija. Partizaninis judėjimas buvo suaugęs su tauta. Tai nulėmė jo mastą ir aktyvumą. Partizaninės rezistencijos slopinimas okupantams buvo pretekstas aktyvinti genocidą. Smurtu ir teroru buvo supriešinta tauta, kuriami stribų būriai, rezgamas šnipų ir išdavikų tinklas. Prieš ginkluotąją rezistenciją mesta reguliarioji kariuomenė, kurios įgulos pasklido po visą Lietuvą. Nepaisant to, organizuota ginkluota kova tęsėsi apie 10 metų. Ji atsiėjo daug lietuvių tautos aukų, tačiau nesunaikino vilties atgauti laisvę, atkurti valstybę. Ta viltis buvo įgyvendinta 1990 m. kovo 11 d. aktu. Prie valstybės atkūrimo daug prisidėjo nepalaužti buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, pakėlę okupantų primestas kančias ir su meile Tėvynei pargrįžę į Lietuvą.
Šioje knygoje yra 1939–1941 m. sovietinio genocido aukų vardynas. Kiekvienas vardas ir pavardė – pirmiausia mūsų tautos, Lietuvos piliečių istorijos puslapis. Kiekvienas vardas ir pavardė – tai kaltinimas komunizmui, genocido programos ideologams ir vykdytojams. Ši knyga kartu yra mūsų tautos patikinimas, kad mes niekada neužmiršime aukų, kurios sudėtos už Lietuvą, už jos kalbą ir valstybingumą. Daug kankinių atgulė Sibiro žemėje. Daug ir sugrįžo į Tėvynę lyg protestuodami prieš visą sovietinę sistemą, lyg teigdami, kad genocido vykdytojai bejėgiai įveikti mūsų tautos atkaklumą. Turėdami savo valstybę, mes apsaugosime tautą nuo smurto ir genocido.
Nuolatinis mūsų tautos protestas prieš genocidą – tai Lietuvos valstybės stiprinimas, jos nepriklausomybės saugojimas ir gynimas.
