XX amžiaus pirmosios pusės Telšių miesto muzikai

Jeigu paklausinėtume, retas telšiškis nebūtų girdėjęs apie muzikų Marijošiaus, Dobrovolskio, Andrulio, Jasenausko gyvenimą ir veiklą Telšiuose. Tačiau, manyčiau, kad jiems- mūsų krašto šviesuoliams, dėmesio nebus perdaug. Jie paliko gilų pėdsaką Žemaitijos kultūriniame – muzikiniame gyvenime, todėl remdamasi amžininkų prisiminimais, aprašymais bei kita, muziejuje sukaupta, literatūra norėčiau kiek plačiau juos pristatyti.

Muzikinis gyvenimas Telšių mieste suaktyvėja tik XX amžiaus pradžioje, kada, panaikinus ilgus metus trukusį spaudos draudimą, Lietuvos gyventojams grįžta viltis ir tikėjimas atgaivinti senąsias “dainų krašto” tradicijas.

1907 metais rugpjūčio mėn. 2 dieną Telšiuose, Plungės gatvėje, įvyko pirmas viešas lietuviškas vakaras, kurio metu ir kyla idėja suorganizuoti lietuvišką chorą. Jau po metų, 1908 rugpjūčio 2 dieną, Telšių gaisrinės patalpose buvo surengtas pirmas lietuviško choro koncertas – spektaklis.

Koncerto iniciatoriumi buvo Telšių miesto burmistras Feliksas Milevičius. Jis ir autoritetingas žemvaldys Viktoras Kryževičius iš Gaudikaičių pasikviečia chorvedį Juozą Končių, kuris per mėnesį laiko su choru paruošia dešimt dainų.

Kaip prisiminimuose rašo pats F. Milevičius: “… Visiems svečiams dainos ir vaidinimas smarkiai patiko, o viena svetimšalė balsiai pareiškė: “Smotritie, kak mužiki chorošo pojūt!” (žiūrėkite, kaip mužikai gerai dainuoja).

Po šito koncerto Telšių visuomenėje, ypač jaunimo tarpe, prasidėjo savotiškas atgimimas. Amžininkų teigimu lietuvišką dainą galėjai išgirsti net iš ežere plaukiojančių valtelių, visuomeninių renginių ir paminėjimų metu.

Jau, galima sakyti, nusistovėjusią ramybę sudrumsčia I-as pasaulinis karas. Vokiečių okupacija tiesiogiai atsiliepia miesto kultūriniam gyvenimui. Daugelis inteligentų išvyksta iš miesto. Vokiečių karinė valdžia griežtai apriboja lietuviškus renginius, susiėjimus. Bet, kaip rašo F. Milevičius: “Karo įsakymus nereikia peržengti… juos reikia apeiti…”. Todėl, 1915 metais, mieste likusi inteligentų grupelė nutaria stoti į bažnytinį chorą, kurį vedė gabus vargonininkas Vladas Baltrimas. Po bažnytinio choro uždanga, neva labdarybės tikslais, buvo ruošiami lietuviški koncertai, gegužinės, šeimyniški spektakliai. Vokiečiai tam nesipriešina, nes jiems atitenka pelnas.

Kultūrinio židinio centru mieste tampa scenos ir dailės mylėtojų draugija “Kanklės”. Jos iniciatyva vokiečių okupacijos metais (1916 m.) Dirkstelių – Anulėnų parke buvo suorganizuota lietuviška gegužinė.

Prie draugijos veikiančiai choro sekcijai vadovauja chorvedys Vladas Baltrimas. Vėliau iš jo perima vargonininkas Antanas Marijošius, žinomo dainininko Romano Marijošiaus tėvas. Choro sekcijos veiklą reguliuoja griežtos taisyklės, kurias pažeidus, choristai galėjo būti net pašalinti iš choro. Pavyzdžiui, taisyklėse nurodoma, kad įstojęs į chorą pilietis turi jame dalyvauti ištisus metus, dukart savaitėje privalo lankyti repeticiją. Choro sekcija turi net skundų knygą, kurioje užrašomi įvairūs nusiskundimai.

Draugija taipogi turi dūdų orkestrą, kurį remia katalikiška pavasarininkų organizacija, o ypač energingas kunigas Budraitis. Dūdų orkestrui vadovauja vargonininkas iš Sedos – Kisielius. Orkestrantai pasirodo įvairiose miesto šventėse ir šiaip kokiose iškilmėse.

1924 metais kunigo Budraičio bei, jau minėto, orkestro vadovo Kisieliaus pastangomis į Telšius parsikviečiamas gabus muzikas, dirigentas, pedagogas Konstantinas Dobrovolskis, kuris nuo pat atvykimo dienos aktyviai įsijungia į miesto visuomeninį – muzikinį gyvenimą ir tokiu išlieka iki pat gyvenimo pabaigos.

1924 metų liepos mėnesio 5-6 dienomis anksčiau minėtas bažnytinis choras bei pavasarininkų pučiamųjų orkestras gana sėkmingai sudalyvauja pirmoje pavasarininkų Dainų šventėje Šiauliuose.

Nuo 1924 metų vasaros vidurio, Kisieliui išvykus dirbti į Kauną, orkestrui ima vadovauti neseniai Telšiuose pasirodęs, bet gerai užsirekomendavęs, devyniolikmetis K. Dobrovolskis. Jo vadovaujamas orkestras greitai paruošia orginalią programą ir mieste ima rengti profesionalaus lygio koncertus. Konstantinas Dobrovolskis dūdų orkestrui vadovauja iki 1939 metų, kol vegdamas artėjančios sovietų agresijos pasitraukia į Radviliškį. Ęia taipogi nesiskiria su muzika – vadovauja geležinkelininkų dūdų orkestrui. Po keletos metų vėl grįžta į Telšius ir tęsia anksčiau pradėtą veiklą. Įsidarbina Žemaitės vidurinėje mokykloje, kur subūrė ne tik dūdų, bet ir styginį orkestrą, chorą, dainų ir šokių ansamblį, vadovauja saviveikliniams kolektyvams.

Kaip pats Kostas Dobrovolskis rašo, muziką pamėgo nuo pat vaikystės. Dar gyvendamas Ylakiuose grojo dūdų orkestre. Vėliau muzikantu tarnauja Lietuvos respublikos kariuomenėje. Grįžęs, Klaipėdoje studijuoja muziką, bet baigti mokslo neturi galimybės. Jo žodžiais tariant, “…muzikos instrumentą teko iškeisti į siuvejo amatą”, tačiau palankiai susiklosčiusios aplinkybės vis tik neleidžia užgesti muziko talentui.

Apie 1927-29 Telšiuose kunigo Budraičio ir pučiamųjų orkestro vadovo K. Dobrovolskio pastangomis mieste buvo suburtas pirmas Žemaitijoje simfoninis orkestras. Į jį įėjo pavasarininkų dūdų orkestro muzikantai, buvo pakviesti styginiais instrumentais grojantys miesto gyventojai, mokytojų seminarijos moksleiviai. Orkestras Telšiuose gyvavo panašiai dvejus metus. Per tą laiką suspėta miesto visuomenei surengti keletą koncertų, kur skambėdavo gerai žinomi klasikiniai kūriniai. Koncertai dažniausiai vykdavo šventadieniais, taip vadinamame “Tamsiajame” skverelyje. Ten buvo įrengta pakyla muzikantams, susirinkdavo daug klausytojų.

Dėl savo aktyvios visuomeninės veiklos į nemalonę patenka kunigas Budraitis ir yra priverstas išvykti iš Telšių. Jam išvykus nutrūksta pavasarininkų organizacijos veikla. Dūdų orkestrą ima globoti gana stipri ir aktyviai mieste besireiškianti Šaulių sąjunga.

Muzikinis gyvenimas Telšiuose dar labiau pagyvėja, kai 1931 metais iš Plungės, K. Dobrovolskio kvietimu, atvyksta Domas Andrulis. Kompozitorius, muzikos mokytojas, chorvedys D. Andrulis gimė 1896 m. balandžio 29 d. Juodlaukyje (Kelmės raj.) mirė 1973 m., palaidotas Šiauliuose. 1914-18 metais dirba vargonininku. 1929 metais baigia Klaipėdos muzikos mokyklą. Iki gyvenimo pabaigos dirba muzikos mokytoju, vadovauja chorams įvairiose Lietuvos vietovėse. Po karo dėsto Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių muzikos mokyklose. Surinko apie 2000 liaudies dainų ir melodijų. Pats rašo muziką solinėms ir choro dainoms, kuria instrumentines pjeses, harmonizuoja liaudies dainas. Yra sukūręs keletą operečių, tačiau jos , deja, iki šių dienų neišliko.

Atvykęs į Telšius, jis ima vadovauti šaulių chorui, pats rašo choro dainas, pritaiko jų atlikimą orkestro akomponavimui. Šių dviejų žmonių iniciatyvai ir talentui nėra ribų: nedideliame provincijos miestelyje vėl pavyksta atkurti mėgėjišką simfoninį orkestrą. Neilgai trukus nuo maestro D. Andrulio atvykimo į Telšius datos, 1932 metais birželio 5 dieną, mieste surengiama įspūdinga šaulių Dainų šventė. Joje telšiškiai pasirodė su gerai paruoštais maestro D. Andrulio vedamais gimnazijos ir šaulių chorais bei dviem orkestrais: šaulių dūdų (vadovas – K. Dobrovolskis) ir gimnazijos styginiu (vadovas – D. Andrulis). Į šventę su savo programomis atvyko telšiškiams gerai pažįstamo ir gerbiamo pono A. Marijošiaus vedamas choras iš Radviliškio bei Šiaulių miesto šaulių būrio choras (vadovas – p. Uogintas). Šventės programa vyko ant Vilniaus kalvos (to meto literatūroje kalva dar vadinama Gedimino kalnu). Dainų klausėsi per 1000 žiūrovų ir svečių iš Klaipėdos bei Kuršėnų. Šventė plačiai aprašyta 1932 m. birželio 12 dienos “Mūsų balso” laikraštyje.

Kaip jau minėjau Telšiuose buvo atkurtas simfoninis orkestras. 1933 metais vasario 28 dieną mieste muzikos mėgėjų grupė surengė didžiulį simfoninį koncertą, kuriame skambėjo gana sudėtingi Bethoveno, Ęaikovskio, Šuberto kūriniai. Koncerto metu labai gerai pasirodė Vienos konservatoriją baigusi solistė p. Lurjė.

1933 metai vyskupo J. Staugaičio kvietimu į Telšius atvyksta tuo metu jau daugeliui gerai žinomas vargonų virtuozas, chorvedys, dirigentas, kompozitorius, profesionalus muzikas Albinas Jasenauskas. Gimė A. Jasenauskas 1886 metų vasario 28 d. Barglove, Suvalkų vaivadijoje – mirė 1973 m. kovo 21 d., palaidotas Telšiuose. A. Jasenauskas 1909 metais baigė Varšuvos konservatorijos vargonų klasę pas profesorių Sužinskį ir kaip gabus studentas, nelaikęs baigiamųjų egzaminų, gavo du diplomus: vieną vargonininko, kitą leidžiantį vadovauti dūdų orkestrams. Vargonininkavo Kijevo Katedroje ir vedė kariuomenės organizuotą simfoninį orkestrą. I-o pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas rusų kariuomenėje pulko kapelmeisteriu.

Meilė muzikai Jasenauskų šeimoje ėjo iš kartos į kartą. Dar būdamas vaikas Albinas jau pavaduodavo tėvą; bažnyčioje vargonais grodavo mišioms. Būdamas be galo pareigingas kiekvieną darbą stengėsi atlikti gerai ir iki galo, to mokė ir savo vaikus.

Dukra Irena Jasenauskaitė – Dylevičienė, taip pat garsi muzikė, prisimena. “Nors tuo metu nebuvo įprasta, kad moterys dirbtų, tėvelis mums, mergaitėms vis sakydavo: Jūs turite rankas ir privalote išmokti būti savarankiškos. Tai vėliau gyvenime labai pravertė”.

Iki atvykdamas į Telšius maestro jau yra gyvenęs ir dirbęs Kijeve, Smovkoje, Polonėje, Žytomyre. Sovietų buvo kalinamas Maskvos kalėjime. Nuolatiniai persekiojimai, pastovi baimė dėl šeimos neleidžia A. Jasenauskui ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje.

Albino Jasenausko sugrįžimu į Lietuvą pasirūpino jo brolis kunigas Adomas, ir jis po ilgų derybų, grubiai sakant, buvo “išmainytas” į Komunistų partijos veikėjus.

Atvykęs į Telšius, maestro neapsiriboja vargonininkavimu. Jau po metų jis suburia amatų mokyklos chorą, dirba Telšių gimnazijoje, mokytojų seminarijoje, paskiriamasTelšių kunigų seminarijos muzikos lektoriumi. 1934 metais Telšiuose trijų muzikų pastangomis surengiama didelė Telšių krašto Dainų šventė.

Vos atvykęs, į Telšius vyskupo J. Staugaičio remiamas, maestro ima rūpintis naujų vargonų Telšių Katedroje pastatymu. Ir per trejus metus /1933-1936/ nauji vargonai buvo sumontuoti. Jie Katedroje yra iki šiol. Gražia tradicija mieste tampa, lapkričio mėnesį vykstantys, kasmetiniai bažnytinio choro koncertai visuomenei. Šventadieniais, po mišių Albinas Jasenauskas mėgsta solo pakoncertuoti vargonais, ir tai yra didžiulė šventė klausytojams, nes kaip teigia amžininkai, kai vargonais užgrodavo maestro per susirinkusius nuvilnidavo susikaupimo ir palaimos šiurpulys.

Turbūt vargonų muzika jį ir traukė savo švelnumu ir iškilmingumu, nes pats buvo labai jautrus ir nuoširdus.

Prisimena Irena Norvaišienė: “Lyg gyvą jį matau: baltagalvį, pasiramsčiuojant lazdele šlubuojantį į repeticiją ir girdžiu metų naštos prisodrintą balsą: “Ar jau visi susirinkot?” – Jeigu visi jaunatviškai nušvisdavo maestro veidas. Jei ne – užlūždavo antakiai… nejučia sudrėkdavo akys…”

Iki karo Albinas Jasenauskas, kaip vargonų virtuozas ir chorų organizatorius garsėjo visoje Lietuvoje.

1938 m. Ukmergėje vykusioje respublikinėje Dainų šventėje Telšių Katedros Choras užima I-ąją vietą.

Šventę aprašo pats A. Jasenauskas: “… Choras buvo kartu bažnytinis ir visuomeninis. Jame dainavo patys paprasčiausi žmonės: batsiuviai, staliai, kepėjai, laikrodininkai, pardavėjai. Kai mano choristai pradėjo eiti į sceną kitų chorų dalyviai pradėjo juos tampyti už skvernų sakydami: “Klumpėkai, kur lendate nudriskę – ar į varžybas?”… Bet kai pradėjo dainuoti publika ėmė ploti ir šaukti “Bravo”.

Kompozitorius Konradas Kaveckas, buvęs šventės vertinimo komisijoje, susitikęs maestro sakydavo “Tavo menas galingas ir stebuklingas”. Ne kartą A. Jasenauskas to patie Kavecko buvo kviečiamas vykti į sostinę, bet anas vis atsakydavo, kad dirbąs ne dėl kapeikos.

“Gera muzika daro žmones geresniais. Tai dvasinis maistas” – mėgo kartoti maestro, ir dosniai dalijo jį paprastiems mūsų kršto žmonėms.

Artėjantis karas išblaško muzikos ir dainos entuziastus. 1939 metais iš miesto išvyksta K. Dobrovolskis. Tačiau mieste likusių muzikų pastangomis kultūrinis gyvenimas visiškai nenutrūksta ir karo metu. Muzikos mėgėjai susiburia į, taip vadinamą, muzikos mėgėjų kuopelę. Karo metu mieste veikia dvimečiai muzikos kursai, kuriuose dėsto mieste pasilikę A. Jasenauskas, Laucevičienė, Judentavičius.

Telšiuose vyksta jubiliejiniai Žemaitijos rašytojų bei poetų paminėjimai, kur paprastai koncertuodavo chorai. Iš spaudos galime atsekti, kad tokie chorų ir orkestrų pasirodymai mieste vyksta gana dažnai. Štai pavyzdžiui 1943 m. sausio 3 dieną vykusiame literatūriniame vakare dainavo A. Jasenausko vadovaujamas choras, vasario 15 dieną Telšių gimnazija ir Žemaičių mokslo ir meno centras surengia instrumentinių ir vokalinių kolektyvų koncertą, kuriame dalyvauja keli chorai ( vadovai A. Jasenauskas ir D. Andrulis) bei pučiamųjų orkestras “Šatrija”. Nors aplinkui ir siaučia karas, tokie nuolat besikartojantys renginiai miesto visuomenei teikia didelio džiaugsmo.

Artėjanti sovietų siaubas išblaško muzikus. Galimi trėmimai, represijos neleidžia mieste pasilikti A. Jasenauskui. Baigiantis karui jis pasitraukiaiš įKulius, o vėliau ilgesniam laikui apsistoja Akmenėje. Į miestą grįžta tik 1960 metais.

Į Telšius grįžusio K. Dobrovolskio teigimu, tik užėjus Sovietinei Armijai jie turėjo surengti koncertą. Tai padaryti nebuvo lengva, nes daugelis muzikantų buvo pasitraukę. Prisijungę prie teatralų muzikai buvo vežiojami po karinius dalinius bei ligonines.

Nusistovėjus sovietmečiui, muzikinis gyvenimas Telšiuose atgyja. Ęia apsigyvena nauji muzikos mylėtojai, grįžta senieji, jų pėdomis seka atžalos, nė kiek ne menkesnės už savo pirmtakus. 1955 metais mieste įkuriama vaikų muzikos mokykla, kuri ir tampa pagrindiniu muzikos mylėtojų ir puoselėtojų centru.

Laima Martinavičienė