Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Į pagrindinį valstybės įstatymą – konstituciją, kokį valstybės reikalų tvarkymo būdą valstybė yra pasirinkusi, rašoma pirmuoju straipsniu, o kiti konstitucijos straipsniai aiškina, kaip tas pirmasis straipsnis realizuojamas. Žodis politika turi ir kitą, neigiamą prasmę, Tai maskuotas veikimas, išsisukinėjimas, turint ne valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, o kitus, net kenksmingus valstybei tikslus. Tokie reiškiniai tarpsta ir mūsų akyse, kai perkamais balsais stengiamasi pakliūti į valdžias, korupciniais veiksmais joje išsilaikyti ir turėti asmeninę ar klano naudą. Per keliolika nepriklausomybės metų tokių pavyzdžių buvo apstu: iškeltų per 200 bylų dėl kolūkių turto išgrobstymo numarinimas, žalingi valstybei „Pagirių šiltnamių” bei „Alitos” privatizavimai, šešėlinė ekonomika.