Vaizdai ir elgesiai
Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra.
O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai.
Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus.
Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų. Valgo rankomis, kaip pridera, plėšo. Vaitoja, bet vis tiek valgo. Į jį godžiai žiūri būrelis smalsuolių ir maži vaikai. Žmogus sako: ai, vai, koks nevykęs ungurys, prie sovietų gardesni būdavo, riebesni. Labai sūrus, – kalba, – persūdytas, vos įgaliu. Į jį įsmeigtos akys nedviprasmiškai blizga. Bet burnos neprasiveria, – žmogus turi rankose privačią nuosavybę, savo ungurį, kurį gina Konstitucija. Prie sovietų būtų paprašę, dabar prasižioti beprasmiška. Ungurys privatus. Taip vaitodamas žmogus ir suryja ungurį, iki pat odelės nugraužia, apčiulpia ir vis dar niurnėdamas atsigula sau blizgančiu veidu.
Dar yra Šventosios dviračiai keturiais ratais. Juos mina žmonės keistais veidais, veidai įsitempusios palaimos kupini, jie juokiasi važinėdami tais keturračiais, tik keisčiausia ir įtempčiausia šypsena tojo, kuris mina. Aš į tuos laimingus, isteriško džiaugsmo apimtus mynėjus vairuotojus žiūriu su kolegišku supratimu, nes pats bandžiau. Tas keturratis dviratis yra pusės tonos geležinė machina, nevaldoma, vairas arbatinės lėkštutės dydžio ir vairuoti tą padargą veik neįmanoma. Be to, minti žiauriai sunku, praeiviai į tave žiūri, kaip sukinėjiesi tarp mašinų pūtuodamas ir permirkęs prakaitu, o reikia rodyti gerą miną, antraip iš tavęs juoksis visa gatvė, tai ir važiuoji išsišiepęs. O paslaptis čia paprasta. Žemaičiai nusižiūrėjo nuo kokių vakarietiškų pramoginių keturračių brėžinių ir juos atkūrė aukštaičių pramogoms. Bet originalas buvo iš aliuminio ar kokios plastmasės, o jie pavarė ar iš balų rūdos, ar iš ketaus, ir jis tapo ne pramoginis, o katorginis, sveria gal šešis kartus daugiau nei originalas. Iš tolo pramoga, bet niekas, juo važiavęs, nedrįsta prisipažinti, kad buvo patekęs į nevaldomą ir nepavežamą fajetoną kelionei į pragarą. Ir kiekvienas pavažiavęs rekomenduoja draugams bei pažįstamiems, o važiuojančiųjų iškreiptos, klastingos šypsenos yra skirtos tiems, kurie važiuos, kurie dar būtinai važiuos tuo pragaro traktoriumi. Niekas neprisipažįsta kentėjęs, ir šie keturračiai gyvuoja dėl naujokų naivumo bei tylios visuotinės apgaulės.
Yra dar ir vandens dviračiai, kurie, ypač keturviečiai, neblogai valdomi ir hidrofobija nesergantiems patartini. Mačiau vieną dviratinį smalsuolį, kuris, pamatęs, kad skaidrus persišviečiantis vanduo rodo dugną visai negiliai, nusėdo nuo dviračio į tą seklumą ir atsidūrė, žinoma, negiliai, bet ne iki kelių, o iki geros bambos. Nieko baisaus, bet kiek nustebęs, jau užsiropštęs ant dviračio, stebėjo nebeveikiantį mobilųjį ir lašantį fotoaparatą su vasaros įspūdžiais.
Kitas žmogus prie spaudos kiosko pasakoja keistą prietykį su savimi pačiu, mat esąs kiek pritrenktas, nes nuėjęs iš vakaro į policijos nuovadą su reikalu, bet ten, policijoje, pradėjęs kažką dėstyti ir staiga užmiršęs, koks jo reikalas. Ir nieko daugiau negalėjęs pasakyti, tiesiog išgaravę viskas iš galvos. Tada policininkai paklausė jo pavardės, o jis, pasirodo, užmiršo ir vardą, ir pavardę, tai juo ten labai susidomėjo ir pralaikė visą naktį, kol ryto šviesoje jis praregėjo ir viską atsiminė. Ir tik vienas dalykas, iškritęs jam iš galvos, taip ir nebesugrįžo, kadangi jis taip ir neatsiminė, ką norėjo išgauti iš policininkų ir policininkių.
Šiaip žmonės nelabai žino, ką jie turi daryti atostogaudami, todėl pridirba visokių nesąmonių. Yra dar ir atrakcionų, bet juose visi labai vemia arba baisiai rėkia – irgi gražu pažiūrėti. Visi iki vieno avi kiniškomis basutėmis iš plastmasės ir vaikšto su šortais ar be jų. Man tai patinka. Šventoji pagal atsipalaidavimą labiau primena vakarietiškos laisvės miestelį. Palanga pamėgino pasidaryti vakarietiška, bet geriau nebūtų to dariusi, vis tiek dvasia liko nomenklatūrinis kurortas.
Šventojoje vieną dieną pūtė beprotiškas šiaurės vakarų vėjas. Vaikams paliepus nuėjome į tą siaubingai didelį pliažą, plaikstomą vėtros. Vaikų pliažo padargus vėjas kaipmat prisigriebė ir užnešė ant artimiausios kopos. Užlipęs gelbėti žalio gelbėjimo rato nuo viršūnės žemai dauboje pamačiau poilsiautojus, kurie gaudė saulę nugaromis, sėdėjo susirūpinę, išsigandę ir smėlėtomis, vėjo prikimštomis burnomis valgė žuvį.
