Širvintų publikos humoro gysleles tampė operoje “Pajacai” debiutavę cirko klounai

Pirmojo Lietuvos kilnojamojo “Baltijos” cirko savininkas, meno vadovas ir direktorius Petras Variakojis “Širvintai” sakė, kad Širvintose į jo vadovaujamo cirko vaidinimus ateina tokie pat žmonės, kaip ir kitur – smalsūs ir drąsūs. Gal tik mūsų mieste jų susirinko kiek mažiau, nei, sakykime, Kėdainiuose, kur gastroliuota prieš tai. Ko norėti – mažesnis miestas. Be to, antradienį tuo pačiu metu mieste gastroliavo J. Miltinio teatras, vienoje mokyklų vyko renginys tėvams. Taigi suaugusieji, nutarę vaikams padovanoti reginį, rinkosi kitą dieną. Antradienį į vaidinimus parduota 200 bilietų, kainuojančių 15 litų. Dar 50 išdalinta veltui pagal laikraštyje išspausdintus kuponus.

Trečiadienį po cirko kupolu tuščių vietų matėsi pastebimai mažiau – į 660 vietų šapito suėjo per 400 širvintiškių.
– Kaip vaikams nepadovanoti tokios šventės? Juk ne kasdien cirkas mus aplanko, – sakė širvintiškis Kęstutis, į cirką atsivedęs dvi savo atžalas. Jam pritarė dar keli pakalbinti miesto gyventojai. Cirkas – visų pirma yra reginys vaikams.

Anot Petro Variakojo, kuris, beje, vienintelis Lietuvoje turi Cirko meno akademiko titulą (jis Rusijos cirko akademijos duodamas ne baigus cirko mokslus, o už pasiekimus cirko mene), šiuo metu Lietuvoje pastebimas vis didesnis jaunimo susidomėjimas. Anuomet Tarybų Sąjungoje ir užsienyje Lietuvos cirkui atstovavęs artistas apgailestauja, kad mūsų šalyje nėra stacionaraus cirko pastato, kuriame būtų galima pristatyti įvairiapusiškesnę programą. Latvijoje šioks toks yra, o štai Lietuvoje vaidinimus tenka rengti kilnojamajame šapito ar tam nepritaikytose salėse. Tačiau tai kompensuoja kelionės po šalį – cirkas tampa prieinamas visiems. Kad tik žmonės noro nestokotų.

Dvi dienas gastroliavusi Širvintose 30 žmonių trupė jau šį savaitgalį persikėlė į Ukmergę. Vaidinimų šalyje suplanuota iki lapkričio pabaigos – cirko sezonas tęsiasi daugiau nei pusmetį. Vaikų katutės ir susižavėję žvilgsniai – pats geriausias atlygis. Pamirštami ir sumokėti pinigai.

– Ar 15 litų yra dideli pinigai? – prakalbus apie pinigus klausia kaunietis, o paskui priduria: – Štai lenkai dabar Kaune už bilietą prašo 34 litų, o paskui čia pat pritaiko 50 proc. nuolaidą. Bet juk ir 17 litų yra daugiau nei pas mus, juolab, kad perkančiam du bilietus mes trečią dovanojame. Taigi bilietai tada kainuoja vos po 10 litų.

Tarsi atsiprašydamas, kad kalbame apie žemiškuosius reikalus, direktorius apžvelgia “Atžalyno” pagrindinės mokyklos stadione išsidriekusį cirko “miestelį”. Vilkikai, vagonėliai, nameliai ant ratų, pagalbiniai pastatėliai, dešimtys automobilių. Plieskia prožektoriai, plaikstosi šapito brezentas, veikia vandentiekis, prie kai kurių namelių pastatytos “Vilsat” televizijos ryšio antenos. Be to, bekojai, dvikojai bei keturkojai mažieji artistai taip pat ne oru gyvi.

– Nesu į mūsų šalį užklystančio vakarietiško cirko šalininkas, – sako “Baltijos” cirko direktorius. – Ten viskas orientuota į pinigus, pats cirko menas tarsi nustumiamas į antrąjį planą. Baigėsi vaidinimas – prasideda ekonomija. Po valandos išjungiama elektra, vanduo… Negaliu net įsivaizduoti, kad mūsų artistai, tarp kurių yra ne tik lietuvių, būtų priversti gyventi tokiomis sąlygomis. Apie kokį meną tada galima kalbėti?
Vis dėlto su šiokia tokia nostalgija direktorius prisimena anuos laikus, kai cirkas buvo lygus tarp kitų menų.

Tada artistai vaidino, o visus kitus darbus atlikdavo pagalbiniai darbininkai. Paliepti artistui pardavinėti bilietus buvo tarsi pažeminimas, jo talento neįvertinimas. Dabar cirko artistai ir bilietus pardavinėja, ir kviečia fotografuotis su gyvūnais, per pertrauką darbuojasi tire, net pardavinėja spragintus kukurūzus, padeda negausiai pagalbininkų svitai. Štai ir pats direktorius kartu yra ir klounas, beveik po kiekvieno artistų pasirodymo į areną išeina su savo mokiniu – klounu Albertuku, cirko meno pradžiamokslį išėjusiu Alytuje.

Direktorius apgailestauja, kad pastaruoju metu labai smukęs šalies saviveiklinių cirkų lygis. Neigiamą požiūrį apie cirką sukūrė ir po Lietuvą gastroliuojantys analogiško lygio konkurentai iš užsienio.

– Gaila, kad cirko meno dar neįvertino ir Lietuvos valdžia. Gal ne visi žino, kad mūsų cirko klounai ir meškutė, grojant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, 2003 metų rudenį Vilniaus kongresų rūmuose drauge su garsiais užsienio ir Lietuvos operos dainininkais, Kauno valstybiniu choru, vaidino Ruggero Leoncavallo dviejų veiksmų veristinėje operoje “Pajacai”. Kai mes, cirko artistai, ėjome pas kultūros ministrą Vladimirą Prudnikovą prašyti bent šiokio tokio valstybės dėmesio cirkui, priminėme ir šį faktą, tačiau likome, švelniai tariant, nesuprasti, – liūdnai nusišypsojo Petras Variakojis.

Direktoriaus žodžius supranti pamatęs cirko vaidinimą. Neverta jo aprašinėti: kas matė – tas žino, kas nebuvo cirke – gal ateis kitąmet. Tiesiog pasakysime, kad tai – šaunus kostiumuotas vaidinimas su puikiai suderinta muzika, o artistai žiūrovus stebino sudėtingais triukais, neįtikėtinais sugebėjimais ir pasirodymų atomazgomis, puikiu sutarimu su dresuotais gyvūnais. Būtent jie labiausiai ir patiko vaikams. Ne kasdien pamatysi fakyrus, indėnus, kaubojus, gyvas dresuotas žąsis, šunis, meškas, krokodilą, smauglį…
Petras Variakojis prisipažino, kad yra ir pats dresavęs gyvūnus. Jam labiausiai patiko dirbti su … kiaulėmis.

– Kiaulės yra protingesnės net už šunis. Manau, jei pasaulis būtų vystęsis kitaip, dabar namuose šalia mūsų būtų ne šunys, o kiaulės, – nusišypsojo cirko meno akademikas ir atsiprašęs nuskubėjo į namelį grimuotis – jau po keliolikos minučių jis vadovavo visam šiam cirko šventės paradui. Jo nesugadino net per vaidinimo pertrauką kilęs nesusipratimas – klounas Albertukas su keliais pagalbininkais nuvijo būrelį Širvintų chuliganų.

– Daužė namelį, – paaiškino Albertukas, o paskui numojo ranka. Jo veidą vėl nušvietė šypsena. Po kelių minučių cirko trupė toliau linksmino ir stebino klegantį šapito, į kurį sugužėjo širvintiškiai. Žinoma, ne tokie, kokie ištirpo tamsoje…

Gintaras Bielskis
Autoriaus nuotraukos

Cirko meno akademikas Petras Variakojis (dešinėje) su pagalbininku Albertuku vadovavo šventei.
“Atžalyno” pagrindinės mokyklos stadione išdygo šapito.
Vaidinimas ilgam išliks ir mažojo širvintiškio Luko atmintyje.
Klounų reprizos juokino Širvintų publiką.