Moksleivių kino festivalis „Lietuvos“ kino teatre
Skaityti reklamas- pavojinga. Nes gali netyčia imti ir susigundyti nueiti į renginį, tinkamą tik psichologiškai tvirtiems bei socialiai aktyviems žmonėms. Du mėnesius visais įmanomais būdais vykusios aktyvios reklaminės propagandos rezultatas- maždaug keturi šimtai pionierių, nepabijojusių destabilizuoti savo psichinės būklės bei ateiti pažiūrėti Vilniaus moksleivių kino festivalio „Pegasas“, vykusio gegužės 29- ą dieną „Lietuvos“ kino teatre.
Pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, tiesą sakant, ne visai atitiko savo pavadinimą. Nes tai buvo nelabai Vilniaus ir ne visai moksleivių festivalis. Filmų buvo atsiųsta ir iš Kauno bei Panevėžio, o patį festivalį užbaigė nekonkursinis Vilniaus Universiteto studentų darbas “Aš pasirūpinsiu tavim”.
Vilniaus licėjaus, kartu su Vilniaus Moksleivių Sąjunga organizuotas projektas sulaukė didesnio pasisekimo, nei buvo tikėtasi. Iš viso buvo atsiųsta virš trisdešimt filmų, iš kurių organizatoriai atrinko 17, jie ir buvo parodyti „Lietuvos“ kino teatro didžiojoje salėje. Filmų žanrai ir tematika buvo pačių kūrėjų pasirinkimo laisvė, buvo ribojama tik trukmė- iki 10 minučių, todėl šalia vaidybinių darbų, dokumentikos atsirado vietos ir animacijai bei abstrahuotiems vaizdams.
Dar festivaliui neprasidėjus zujančių organizatorių įtampos pilni veidai išdavė, kad kažką daryti pirmąkart nelengva, o tuo labiau, šitokiais mastais. Nors renginys turi savo priešistorę (jau trejus metus rengiamą Vilniaus licėjaus kino festivalį, vykstantį „Ozo“ kino salėje), vis dėlto atsakomybė kur kas didesnė. Festivalio vedėjai Jonas ir Ingrida tylom kartojasi visą scenarijų, techniniame skyriuje tvarkomos ir rūšiuojamos juostos, o scenos šone krebždinami maišai su rėmėjų dovanomis- neduok Dieve, imsi ir sumaišysi prizines vietas…
Pradėjus įleidinėti žiūrovus, organizatoriai garsiai atsiduso – žmonių atėjo, ir ne taip jau mažai. Ir nors apsaugos darbuotojas, tikrinęs bilietus, nebuvo labai optimistiškai nusiteikęs („Džiaukitės, jei trys šimtai ateis, toks maždaug daba yra vidutinis lankomumas“), prisirinko beveik pusė salės norinčiųjų pažiūrėti, ką sugeba moksleiviai. Didžiąją daugumą žiūrovų sudarė taip pat moksleiviai ar studentai, nors atėjo ir vienas kitas suaugęs.
Pirmąjį moksleivių kino festivalį paskelbus atidarytą, pristatoma komisija. Ją sudarė žymūs Lietuvos kino kritikai S. Valiulis bei R. Leipus, režisierius A. Stonys, Vilniaus Dailės Akademijos dėstytoja I. Stanaitytė, šou verslo atstovai Marčius bei DJ Mamania. Jie turės išrinkti tris pačius geriausius filmus, kurie ir bus apdovanoti. O simpatijų prizas atiteks tam filmui, už kurį balsuos daugiausiai žiūrovų.
Patys filmai… jų buvo visokių ir bet kokių. Iškart buvo galima pajusti, ar tai kūrinys, į kurį įdėta daug darbo, ar „butaforinio viršelio be vidaus“ vaikymasis. Keturi minimalistiniai Noreikiškių vidurinės mokyklos (Kaunas) darbai privertė įsižiūrėti į mažas gyvenimo detales, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Šįkart taip neatsitiko- šios mokyklos filmas „Viskas ateina su tam tikra priežastimi“ laimėjo trečiąją vietą.
Įspūdingas Pilaitės vidurinės mokyklos moksleivio Rimo Sakalausko eksperimentinis animacinis darbas „Slėgis“, parodęs tai, kas vyksta po mūsų kojom, niūriuose rūsių vamzdynuose, ir kas slegia mus, užėmė antrąją vietą. DJ Mamania jį apibūdino taip: „Šio filmuko kūrėjas turi ateitį. Tokie darbai laisvai galėtų būti M.M. dainų klipais ir rodomi per MTV bei kitus muzikinius kanalus“. Na, o pirmoji vieta atiteko tikram konceptualaus postmoderno atstovui- Respublikinės Moksleivių techninės Kūrybos Rūmų ir Jėzuitų gimnazijos filmui „Baltas gyvenimas“. Tai filmas apie mergaitę, jos stebimą baltą, tačiau vis labiau pilkėjantį pasaulį, kuriame velniškai sunku būti savimi.
Kiekvienas meną supranta savaip. Tačiau bendrieji kriterijai visgi yra. Gotiškąją subkultūrą atstovaujančio filmo “Faith and the muse” kūrėjai išėjo labai nepatenkinti, nes jų darbas nesulaukė tokio dėmesio, kokio, tikriausiai, buvo tikėtasi. Bet gražaus montažo neužtenka, kad filmas rastų savo “dvasią”. Matyt todėl ir liko nesuprastas filmas, lyg ir deklaruojantis šviesos ir tamsos sintezę, amžinąjį gyvenimą, tačiau šešėlių žaismo ir kapinių vaizdų yra per maža atskleisti tokiai idėjai.
Šiuolaikinei populiariajai kultūrai būtų galima priskirti Žvėryno gimnazijos filmuką “Two guns in a case: two red fast- running shoes” bei Gabijos gimnazijos darbą “Local gangsters”. Siužetas iš esmės toks pat- gangsteriai, jų aferos, nelegalus verslas. Išraiškos priemonės taip pat panašios- šaunamieji ginklai, metaliniai “portfeliai”, įsakmus boso balsas bei nudailintas ir po lėkšto humoro sluoksniu paslėptas žiaurumas. Ar tai kreivas atspindys to, ką matome eiliniame holivudiniame filme? Gali būti. Nors panašiau į “nelaimingą atsitikimą”, kai filmavimo kamera pasitaiko ne laiku ir netinkamose rankose.
Buvo ir priešingų atvejų – filmai, visiškai nepatikę komisijai, sulaukė neįtikėtino salės palankumo. Taip nutiko su Vilniaus licėjaus “Klipais”, iškovojusiais simpatijų prizą. Tai pramogai skirtas filmukas, parodijuojantis popkultūrą ir, matyt, “pataikęs” į dabar aktualią temą. Žvilgsnis į “auksinius MTV berniukus”, lietuvišką estradą bei hip hopo kultūrą moksleivių akimis- ne tik nuo juoko skaudantys žandikauliai. Tai ir nuojauta, kad jaunimas taip pat sugeba kritiškai mąstyti bei realiai vertinti esamą kultūrinę situaciją.
Festivalis, kviečiantis į kiną pažvelgti kitaip, moksleivių akimis, jau baigėsi. Eksperimentinė moksleiviška „shyza“, meniniai pasižaidimai su kamera kai kam pavyko, o kai kam ir ne. Kaip pasakė vertinimo komisijos pirmininkas Skirmantas Valiulis, svarbu ne tai, kas nufilmuota su kamera, o tai, kas stovi už jos. Ir tik tas, stovintysis už kino kameros, gali suteikti filmui idėją, kartais pranykstančią tarp puikiai sumontuotų, tačiau „tuščių“ kadrų…
