Leonidas Donskis: Gintaras Beresnevičius – vakar ir visados

Nepagarba nei gyvybei, nei mirčiai

Praėjo kiek daugiau nei mėnuo nuo Gintaro Beresnevičiaus mirties, po kurios suskubome reikalauti skaidrumo ir teisingumo tiriant keistas ir nerimą keliančias jo mirties (o gal ir žūties) aplinkybes. Ir dabar baisu darosi pagalvojus, kad mažų mažiausiai abejingumas žmogaus gyvybei mūsų šaliai kainavo vieno iš pačių talentingiausių viešųjų intelektualų netektį.

Pastarojo meto įvykiai Lietuvoje, deja, leidžia teigti, kad nepaisant išorinio mūsų panašumo į vakarietiškas visuomenes, vienu požiūriu iki šiol esame patys tikriausi barbarai. Tai nepagarba gyvybei ir mirčiai. Jų pavojingas nuvertėjimas Lietuvoje byloja apie gilią mūsų visuomenės ir kultūros krizę, o sykiu ir mus priartina gerokai arčiau prie rytinių kaimynų nei prie ES šalių.

Neįsivaizduoju Vakarų šalyse nieko panašaus į nuotraukas, publikuotas spaudoje po Vytauto Kubiliaus žūties, lygiai kaip nebūtų ten įmanomas ir tonas bei detalės, kurias sau leido mūsų žurnalistai (sykiu ir jų darbo užsakovai), komentavę G. Beresnevičiaus mirtį.

Ką tik spaudoje pasirodžiusios insinuacijos apie tariamas asmeninio gyvenimo paslaptis po Vytauto Pociūno žūties tik sustiprino negerą pojūtį, kad mūsų šalyje nebelieka jokių situacijų, kuriose būtų galima išsakyti pagarbą žmogui – ypač mus apleidusiam. Mūsų nepagarba gyvybei, mirčiai ir žmonijai pasiekė kulminaciją.

Kontroliuojančių struktūrų ir jų herojų kova už dominavimą (arba išlikimą – beje, jiems tai yra vienas ir tas pats dalykas) nė akimirkos nesustoja net mirties akivaizdoje. Žiurkių lenktynės tęsiasi.

Gintaro Beresnevičiaus – talentingo religijotyrininko, baltų mitologijos tyrinėtojo, VDU studentų humanitarų mylimiausio dėstytojo, rašytojo, publicisto ir mūsų kasdienybės analitiko – mirtis primena Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslą „Ikaro mirtis“. Kažkas toliau sau žvejoja, kiti aria ir gano avis, tik niekas nemato į laisvę skridusio ir saulės spindulių pražudyto Ikaro mirties.

Ko netekome?

Kad ir kaip būtų, geriau bent akimirką nekalbėti apie tai, kas skaudina ir žemina visus jautrumo, padorumo ir pagarbos žmonėms nepraradusius mūsų bendrapiliečius. Verčiau susimąstykime apie Gintarą Beresnevičių ir pagalvokime, ko neteko lietuvių kultūra.

Bene vienintelė pastanga apmąstyti G. Beresnevičiaus fenomeną buvo jau senokai “Omni.lt” publikuotas Kazio Almeno straipsnis „Kas bijo Gintaro Beresnevičiaus?“ (graži aliuzija į Edwardo Albee’o pjesės pavadinimą “Who’s Afraid of Virginia Woolf?”). Jame buvo pastebėta, kad G. Beresnevičius savo tekstais kūrė naująjį istorinį pasakojimą, o gal net ir naująją mitologiją apie nūdienos Lietuvos situaciją pasaulyje bei lietuvių sąmonės pokyčius.

Iš tikrųjų G. Beresnevičiaus publicistika yra unikalus mokslo ir meno lydinys. Nepaisant provokuojančių ir šmaikščių pasažų apie barbarus lietuvius, esą turinčius istorinį šansą tapti išsivadėjusios, intelektinės ir kultūrinės gyvybės netekusios senosios Europos vedliais, visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų.

Tad visas tariamas lengvumas ir nerūpestingumas apibendrinant Lietuvos istorinį likimą ar globalizacijos padarinius mums (kitaip tariant, tai, kas su mumis atsitiko, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas) tėra ledkalnio viršūnė. Kas slypi po vandeniu, yra gilaus ir originalaus mąstytojo drąsa žvelgti į daiktų ir reiškinių esmę, užuot įsijungus į politiškai korektiško laikmečio lengvai įteisintas ir tik išoriškai dramatiškas kovas dėl jų pavadinimų.

G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu.

Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime.

G. Beresnevičiaus žodynas ir stilius liko nuostabiai atsparus bet kokiai cenzūrai. Politinio korektiškumo epochoje jis rašė tą, ką absoliuti dauguma autorių negarsiai sakytų siaurame saviškių rate. Net jei jis ir šaudavo pro šalį, vis tiek stebėdavaisi jo sociologinės pagavos ir politinės įžvalgos galia, gerokai pranokusia trivialias profesionalių politologų rekomendacijas ar su pranašo mina skleidžiamas banalybes.

Laisvas žmogus, intelektualinis gaivalas, metaforos virtuozas, šimtaprocentinis kibaus ir viską fiksuojančio žvilgsnio rytų europietis, savosios egzistencijos aštrumu bei kiekvienos akimirkos išgyvenimo intensyvumu (tarsi kiekviena akimirka būtų paskutinė) primenantis rusų menininkus. Šiuo požiūriu G. Beresnevičių norisi lyginti su anksti save sudeginusiais didžiaisiais rusų talentais – tokiais kaip Vladimiras Vysockis ar Olegas Dalis.

Sykiu jo būta ir nepaprastai lietuviško autoriaus. Jei man reikėtų apibrėžti, kas yra lietuviškas jautrumas arba subtilus lietuviškas humoras, greičiausiai susimąstyčiau apie Gintarą. Tai liūdnokas ir jokio greito efekto nesitikintis humoras, skirtas ne homeriškam juokui, o šypsenai.

Bene nuostabiausia, kad jo būta kairiojo politinio jautrumo žmogaus. Vakaruose nesistebima, kad į archaiškus tikėjimus ir senovės kultūras besiskverbiantys tyrinėtojai esti dešiniųjų pažiūrų (gilus istorijos pojūtis, archaika ir kanonas savaime yra dešiniosios politinės kultūros kodai). Į dešinę neretai linksta ir analitinės filosofijos atstovai. Tuo tarpu kairė labiau siejama su moderniąją literatūra, revizionistine mintimi, visuomenės ir kultūros kritika bei meniniais eksperimentais.

O juk Gintaras buvo tikras kairysis intelektualas – retas ir gal net unikalus lietuviškoje terpėje, kurioje jau pats buvimas sąmoningu lietuviu ir patriotu kone pagal apibrėžimą įpareigoja būti dešiniuoju. Nesiimu spėlioti, ar šis politinis jautrumas labiau siejasi su rašytojo impulsais, ar su jo paties egzistencine ir socialine patirtimi. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad Lietuvos dabarčiai jis buvo tikrai ne mažiau jautrus nei jos praeičiai.

Mes netekome kasdienybės analitiko ir poetiško sociologo, fiksavusio viską, kas vyksta su mumis. Be Gintaro įžvalgų mūsų refleksyvumo ir savianalizės sferoje atsivers gili spraga. Belieka viltis, kad ją bent iš dalies užpildys mūsų dažnesnis susimąstymas apie tai, ką Gintaras mąstė ir rašė.