Kuo gyvi Lietuvos kūrėjai?

Tai klausimas, į kurį atsakyti gali ypač kompetentingas asmuo “Tyto albos” leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė. Kūrėjus ji leidžia, ji gali juos ir “padaryti”, bet, deja, tik jau iš esamos medžiagos. Tad kalbant apie lietuvišką knygų verslą su puikiai nusimanančia protinga moterimi, fone iškyla ir Frankfurto knygų mugės šešėlis. Baubas ar angelas jį meta?

Literatūros lankų juodos duobės

“Tyto albos” knygas matome jau beveik dešimtmetį, daugelis “kultinių” knygų, vienaip ar kitaip Lietuvoje paveikių, išleistos būtent jūsų leidykloje, šiandien akivaizdžiai vienoje pajėgiausių. Tad kokia bendra leidyklos politika, kryptis, kuri įdomi ir dėl to, kad ja sekant pasiekta puikių rezultatų? Kokia “Tyto albos” vieta Lietuvos knygų pasaulyje? Kokia vieta užimama šiandien, kokią siekiama užimti?

Visų pirma galiu pasakyti, kad mūsų bendros nuostatos ir tikslai, tiek strateginiai, tiek taktiniai, laikui bėgant labai keitėsi. Veiklą pradėjome 1993-ųjų pabaigoje ir tada tikslas buvo kaip nors įsitvirtinti ir kaip nors išlikti, sukurti ekonominę bazę, kuri neleistų žlugti. Kolektyvas moteriškas ir mes, kaip moterys, tam tikra prasme esame apdairesnės ir šeimyniškesnės nei vyrai. Tai mums padeda bei diktuoja elgesį; mūsų mąstymas liepia mums nesipykti su žmonėmis ir jeigu esi kam įsipareigojęs – susimokėti. Mus veda didelių projektų baimė, viena vertus, tai mus stabdo, nes jei būtume vyrai, galėtume labiau plėstis, kita vertus – apsaugo nuo nepagrįstų avantiūrų, nepagrįstų paskolų ėmimo. Mes judame į priekį labai iš lėto, labai moteriškai, bet patikimai. Šitokie tad bendri psichologiniai dalykai.

Pradėjome kaip grožinės, verstinės literatūros leidykla. Man pasirodė, kad tai buvo vienintelis kelias – pasigriebus ne komercinę literatūrą, meilės romanus, ne iliustruotas “popsines” knygas vaikams, o tai, ką apibrėžčiau kaip intelektualų bestselerį, tai, kas parašyta patraukliai, bet vis dėlto kabina gilesnius dalykus nei meilės romanai ar vaikiška adaptuota knyga. Man pasirodė, kad būtent tai gali mus įvesti į rinką, pastatyti tarp konkurentų.

Mums pasisekė su skandinavų literatūra. Tai buvo pradžia. “Panelės Smilos sniego jausmas”, “Sofijos pasaulis” – tai knygos, kurios turėjo pasisekimą. Suprantama, jų lygis yra atskiras klausimas, bet jeigu iš “Sofijos pasaulio” mūsų studentai mokosi filosofijos, ar tai norvegų literatūros, ar lietuvių mentaliteto problema? Toliau buvo pasirinkti tokie autoriai kaip Umberto Eco, nebijant “Fuko švytuoklės”, atrastas Milanas Kundera, kuris kažkodėl Lietuvoje – net negaliu pasakyti kodėl, – tapo kultiniu, charizmatiniu autoriumi: visa Lietuva jo laukia, baigiame išversti paskutinius jo kūrinius.

Šitomis knygomis mes įvažiavome, susikūrėme tam tikrą vardą. Pridarėme tam tikrų nuodėmių, – tai ne paslaptis, nes kai kurios knygos tikrai nebuvo vertos garsiausių XX a. pabaigos kūrinių vardo. Bet gyvenimas eina į priekį, daug kas keičiasi ir dabar mūsų prioritetai tokie – įkelti koją į vadovėlių leidybą, dirbti su visais įmanomais užsakovais, tokiais kaip Atviros Lietuvos fondas, su kuriuo esame nemažai dirbę, ir šiek tiek darbuotis lietuvių literatūros baruose, irgi keliom kryptim. Viena – tai naujų autorių paieškos, kurios leidykloje visada vyksta. Prozos niekada nemetame į šoną, neleidžiame tik poezijos, bet prozą perskaitome sąžiningai, kuri tik patenka į leidyklą. Dabar autoriai, kuriems rekomendacijų nebereikia ir kuriuos imtųsi leisti bet kas, patys susiranda mūsų leidyklą. Tai mūsų, taip pavadinkime, metrai – šiemet yra didelė Marcelijaus Martinaičio naujos eseistikos knyga, tokia pat Viktorijos Daujotytės; yra ir grožinės – šiuo metu mums Ričardas Gavelis rašo naują romaną, kurį išleisime rudenį, rašo Jurga Ivanauskaitė. Džiaugiuosi, kad šiuo metu formuojasi nauja kryptis – memuaristika, kiek komercializuota, dabar populiari. Pradžią padarė Galinos Dauguvietytės prisiminimai, kontroversiški, bet labai patrauklūs, kurie nemažai žmonių, seniai neėmusių knygos į rankas, grąžino prie skaitymo. Pas mus dabar guli Rapolo Mackonio memuarai, ši literatūra, pasirodo, šiandien yra žmonėms įdomi.

Taigi kalbant apie leidybinę politiką: leisti viską, kas šiandien įdomu ir reikalinga, dalijant į dvi dalis, viena – verstinė literatūra, kur yra atskiri paieškos kriterijai, antra – tai, kas yra čia, Lietuvoje, įskaitant vadovėlių autorius, nes į vadovėlių leidybą mes žiūrime labai rimtai. Mūsų požiūrį į vadovėlių autorių parinkimą apibūdintų žodis “modernus”. Norime modernių vadovėlių mokyklai, nes manome, kad tai perspektyvu.

Lietuvių literatūra, ne paslaptis, gyvena sunkiai. Suprantama, kad Lietuva su Vokietija ar kitomis Europos šalimis nelygintina tiesiog dėl ekonomikos lygio skirtumų, bet kalbame apie principinius, požiūrio į kūrėjus dalykus. Tarkime, Vokietijos leidyklos remia savo autorius, – ir jaunus, ir ne tik garsenybes, bet ir eilinius rašytojus, kurie, sakykime, vien pateikę kelių puslapių paraišką romanui, gauna avansą, kuris mums atrodytų akinantis. Ne tik geri, bet ir akivaizdžiai vidutiniški ar ir prastesni autoriai sulaukia šiltnamio sąlygų rašydami knygą. Leidyklos jų išleistas knygas stipriai reklamuoja Vokietijoje, darydamos taip atskirą vokiečių literatūros rinką, kurioje įdomus kiekvienas veidas – ši rinka tampa verslu, ne prastesniu už vertimus, ir investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvos leidyklos – kalbu apie didžiąją daugumą – neužsiima lobistine veikla, neužsiima autorių ugdymu, kodėl nedaroma reklama ir per ją nekuriama potenciali rinka lietuvių autoriams?

Mūsų leidyklą kolegos ir žmonės, linkę į panašius dalykus žiūrėti neigiamai, dažnai kaltina tuo, kad mes per daug užsiimame reklama. Tai, kad mes vieninteliai nuosekliai rengiame visų išleistų knygų pristatymus, dažnai mums išsakoma kaip priekaištas. Nė vienos lietuvių autoriaus knygos nesame išleidę be pristatymo, nesukvietę žmonių, žurnalistų, TV, kritikų, nenusamdę salės, nenupirkę butelio vyno. Aš matau čia prasmę.

Bet kita vertus, tiek Vokietijos sistema, kuri labai skatina savus autorius ir juos finansuoja bei skiria didžiulį dėmesį, tiek Skandinavijos, kurios nuosavos literatūros rėmimo sistema mums išvis sunkiai suvokiama, kur į autorių investuojami beprotiški pinigai, – vis dėlto neleidžia sukurti genialaus kūrinio. Štai čia didysis paradoksas. Skandinavija jau dešimtmečius savo literatūrai puoselėti skiria didžiulius pinigus, sukuria puikias sąlygas, bet tai nesukelia literatūros kokybės šuolio. Mano požiūris į tai kiek ironiškas – kai įsivaizduojama, kad jeigu Lietuvoje kažkas imtų tobulai užsiiminėti vadyba ir dar valstybė duotų pinigų, mes sukeltume literatūros sprogimą. Taip nebūna. Tai eina iš aukštesnių jėgų. Bet kalbant apie vidutinį literatūros sluoksnį, literatūros kasdienybę – tai reikia daryti ir mes pagal išgales tai darome.

Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra romano, kuris būtų priimtinas vakarietiškam mentalitetui, kuris susilauktų sėkmės, būtų suprastas, priimtas. Gal per kelis dešimtmečius jis vis dėlto parašytas. Gal jis yra prieš akis, tik mes jo nerandame?

Praktika parodė, kad tokio dalyko nėra. Juk buvo parengtas 45 lietuviškų knygų, manomai labiausiai galinčių sudominti užsienio skaitytojus, sąrašas. Ne tik paskutinio dešimtmečio, nuo seniausių laikų. Suprantu, kad tai subjektyvu, niekas negali sudaryti objektyvios antologijos ar objektyviai atrinkti šimtą geriausių knygų kokios nors šalies ar kultūros literatūroje. Bet toks lietuviškų knygų sąrašas, ir tai labai gerai, buvo sudarytas, tačiau Vakaruose tai nesukėlė nė mažiausio susidomėjimo. Klausti galime ir taip – juk tų knygų niekas nepaskaitė. Lygiai tas pats, jei mes gautume iš Kinijos 45 knygų sąrašą, kuriame nei autoriai, nei pavadinimai nieko nesako, kodėl mes turėtume pulti versti?

Nėra, kas padaro pradžią, nėra to, kuris praveria duris. Pasakysiu tiesiai ir be jokios ironijos – mums reikia turėti Nobelio premijos laureatą. Lenkų literatūra, kuri vidutiniame, kasdieniame literatūros lygmenyje pasiekusi neką didesnių aukštumų nei lietuvių, vis dėlto daug lengviau varsto užsienio leidyklų duris, nes ji gali pasiremti W. Szymborskos ar dar kokiais nors garsiais vardais, tai tam tikra reklama. Vaizdžiai tariant, yra žmogus, kuris pradarė duris ir įkišo koją, o pro plyšį neria kiti. Mes neturime vardo, kuris nuginkluotų vakarietį, išskyrus Tomą Venclovą. Jo vardas dar kažką lemia. Bet irgi – jis žinomas tam tikruose siauruose sluoksniuose. Jis niekada neapims to, kas vadinama “General Public”, kuri sukuria pagrindinį susidomėjimą, atneša tiražus, pinigus ir visą vadinamąją šlovę. Štai čia problema. Neturime vėliavos, po kuria galėtume eiti. Ir galų gale neturime kūrinio. Galbūt, sutelkus pajėgas, galėtume įtikinti Europą, kad Balio Sruogos “Dievų miškas” šiandien yra tekstas, vertas dėmesio, analizės, kinematografo… Nežinau, nieks tokio eksperimento nedarė. Jei turėčiau įgaliojimus, gal ir bandyčiau ką daryti. O kiek bandėme prastūminėti savo jėgomis savo autorius – tuos, kuriuos leidžiame, – ir Ričardą Gavelį, ir Jurgį Kunčiną, ir Jurgą Ivanauskaitę. Pagal visus Europos leidyklų nurodymus, su kokybiškais vertimais, nuotraukomis, biografijomis – bandėm siųsti ir į Ameriką, bet nedavė jokių rezultatų.

Ir leidėjai vienas kitam persako: kad mūsų knyga, prieš pasirodydama kokioje šalyje, pirmiausia turi būti išėjusi Vokietijoje – šiame versle tai labai svarbu. Kelias į bet kokios šalies rinką veda tik per Vokietiją. Tai kokybės ženklelis ir iš čia jau automatiškai einama į Skandinavijos rinką. Man skandinavų leidėjai tiesiai tai pasakė – kol jūs neišeisite Vokietijoje, Skandinavijoje jums nepavyks, nors ir matom, kad esate civilizuoti, gerbiam jus ir mylim. Tokie knygų verslo dėsniai. Kodėl Vokietijoje geriau sekasi verstis estams ir latviams – čia lemia kultūrų giminystė, nuo seno susiklostę ryšiai. Latviai kur kas artimesni Vokietijai nei mes. Mes šliejomės prie lenkų, bet lenkai patys beldžiasi į Vokietijos leidybą, patys trepsi prieangyje. Kad ir kiek mes energingai veiktume, tarkime, Švedijos knygų mugėje važiavome su Jurga Ivanauskaite, kuri bene vienintelė lietuvių rašytoja istorijoje čia buvo traktuojama kaip užsienio žvaigždė, jos oro uoste laukė limuzinas, skirta visa kita pagarba, tačiau knygos išėjimui tai nieko nepadėjo – skandinavų leidėjai mums tiesiai pasakė, kad kelias į Skandinaviją veda per Vokietijos rinką. Džiugu, kad “Ragana ir lietus” oficialiai nupirkta DTV leidyklos Vokietijoje. Jei romanas ras savo skaitytoją Vokietijoje, jei bus deramai pristatytas, jei vokiečiai ryšis investuoti į autorę, kuri yra patraukli ir galima parduoti, manau, jai, kaip rašytojai, būtų puikus startas.

Vis dėlto, tarkime, kad ir Jurgis Kunčinas, kurį neišvengiamai prisimeni, perskaitęs Michalo Viewegho “Mergaičių auklėjimą Čekijoje” ar Jerzy Pilcho romanus – panaši stilistika, kalbėsena. Kunčinas minėtiems autoriams niekuo nenusileidžia, jis, be to, dar gilesnis…

Čia kaip tik ir yra minėtosios knygų verslo subtilybės. Norėčiau pacituoti patį Vieweghą, pasisakiusį knygų mugėje puikiame interviu, kurio, deja, niekas negirdėjo. Į klausimą, kaip tapti tarptautinio garso rašytoju, – o jo tiražai šimtatūkstantiniai, jis verčiamas į visas kalbas ir šiandien yra vienas iš penkių Čekijos rašytojų, galinčių gyventi vien iš honorarų, vertimų į kitas kalbas, – Vieweghas atsakęs, kad jam pasisekė tik todėl, kad jo draugo teta dirbo Vokietijoje leidykloje. Taip su tuo rankraščiu ji sugebėjo pravairuoti visus koridorius, kuriuose mes sustojame, iki to stalo, nuo kurio prasidėjo jo didysis spurtas.

Mes diskutavome su profesore Viktorija Daujotyte, kuri sakėsi visada maniusi, kad kalbėti apie literatūros vadybą yra kažkas gėdingo, tačiau dabar patyrusi, kad vadyba būtina – kaip ir kiekvienai sričiai šiais laikais. Savo leidykloje mes tą stengiamės daryti – ir pristatymuose, ir kitur. Tiesa, niekada nebandome įpiršti prastos knygos ar apie ją meluoti, žmonės Lietuvoje yra protingi ir patys atsirenka, kas yra kas. Bet ir tada, kai knyga nesusilaukia recenzijų, garsaus aptarimo, vis dėlto žmonės ją susiranda iš antrinės informacijos. Tai ta informacija, apie kurią Vakarų ekspertai šiandien sako, kad ji yra pati svarbiausia. Tai informacija – ką pasakė vienas protingas kitam protingam. Ne tai, ką parašė laikraščiai. Juo labiau kad mūsų žiniasklaida turi tam tikrų problemų.

Tad ar nevertėtų samdyti žmonių, kurie važinėtųsi troleibusuose ir susižavėję garsiai kalbėtų apie knygą?

Manau, kad tai visiškai racionali idėja. Japonijoje yra ekspertai, kurie gauna pinigus už tai, kad peikia prekę, – kodėl gi ne? Geriau, kad ją išpeiktų, jos trūkumus atrastų savas firmos žmogus nei konkurentas.

Frankfurto knygų mugė artėja. Aišku, ji duos naudos, kad ir kaip mums pasibaigtų, atneš didžiulį patyrimą. Bet man norisi tiesmukai ir gal grubiai paklausti: ar turėdama omenyje visą realų kontekstą nejaučiate baimės?

Baimės nejaučiu nė kiek – baimė toks reiškinys, kai bijai kažkokio dalyko, tu privalai jį išsiaiškinti, pasakyti sau, kaip jį traktuoti – ir baimei čia nėra jokios vietos.

Baimės nejaučiu, tik norėčiau, kad nekurtume euforiškų planų – kad grįšime, prisikrovę pilnas kišenes eurų, pardavę daugybę autorių teisių, grįšime labai žinomi ir t.t. Mes, kalbėdami apie savo literatūros vertinimą ir galimybes užsienyje, blaškomės tarp dviejų polių. Mane tai jau pradeda erzinti ir juokinti. Vieni sako, kad mes turime puikią literatūrą, bet neturime vadybos, kiti – kad nieko neturime, ir mūsų pastangos išsiveržti beprasmės ir bevertės, nes neturime ką parduoti. Arba klausiama – kas per knyga, dėl kurios čia verta žudytis?

Man atrodo, kad tiesa kaip visada kažkur vidury. Yra tos literatūros, ji tikrai ne prastesnė nei mūsų kaimynų lenkų. Ir išties sutinku, kad Kunčinas lygiai toks pat rašytojas kaip Vieweghas, vadybos mums stinga, bet tokio šedevro, kuris kitiems užkirstų kvapą, šiandien mes irgi neturime. Visada sakau, kad mes laukiame savo lietuviško Godo, Gedo, Gedimino, kuris ant balto žirgo atjos ir atneš tą rankraštį. Bet kol kas mes jo nesulaukiame.

Dėkui už pokalbį. Manykime, kad jis bent jau pakeliui, tas lietuviškas Godo.

Kalbėjosi Gintaras Beresnevičius