1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS
Gegužės 13-14 d. Kaune vyko renginiai, kuriais buvo prisimintas 1972-ųjų Kauno pavasaris. Kauno “Santaros-Šviesos” klubo iniciatyva surengta dokumentų paroda ir “Baltų lankų” knygos “Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris” pristatymas restorane “Miesto sodas”. Istorikai diskutavo konferencijoje “Kaunas, 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija”. R.Kalantos žūties vietoje atidengtas Roberto Antinio ir Sauliaus Juškio sukurtas “Aukos laukas”.
REGĖJĘ R.KALANTOS SUSIDEGINIMĄ
Prieš trisdešimt metų – 1972-ųjų gegužės 14 dieną, 13 valandą – protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Muzikinio teatro sodelyje Kaune, priešais sovietinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Jo mirtis anuo metu sužadino kelių dienų demonstracijas Kaune. Apie tuos įvykius anuomet buvo plačiai kalbama ir rašoma pasaulio žiniasklaidoje. “Draugo” korespondentas Lietuvoje Vidmantas Valiušaitis kalbėjosi su R.Kalantos žūties liudininku, kauniečiu inžinierium energetiku Vidmantu Kiserausku, prieš trisdešimt metų savo akimis regėjusiu liepsnojantį gyvą fakelą.
Buvo šilta, saulėta 1972-ųjų gegužės 14-oji. Vidmantas Kiserauskas, tuomet trisdešimtmetis vyras, savo draugo Juozo Uzdilos kieme, kurį nuo Muzikinio teatro sodelio skyrė tik aukšta tvora, tądien remontavo automobilį.
Pusdienį padirbėję, apie pusiaudienį vyrai nusprendė atsipūsti – parsinešti iš netoliese esančios “Rambyno” aludės indą alaus. Populiariausia tara pilstomam alui anuomet buvo trilitriniai stiklainiai.
Išėję pro vartelius, Muzikinio teatro sodelyje pastebėjo ant suoliuko besišnekučiuojančius keturis jaunuolius. Prie jų kojų buvo matyti trilitrinis stiklainis, sklidinas rusvo skysčio.
“Žiūrėk, jie jau nusipirko, vadinasi, gausime ir mes”, – pasakė Juozas Uzdila savo draugui, pamanęs, kad jaunuolių stiklainyje – alus. Mat anais laikais ir alaus nebūtinai rasdavai net ir aludėse.
Ant gretimo suolelio sėdėjo su senukai.
Alaus tačiau “Rambyne” tądien nebuvo. Grįždami tuščiomis, vyrai pamatė, kad prie jaunuolių kojų pastatytas stiklainis atidarytas. Tačiau skysčio jie negėrė, o samstė su dangteliu ir laistė ant vieno iš tų jaunuolių drabužių.
“Mes nusistebėjom, kad jie negeria, o laistosi. Juozas dar įsistebeilijo į juos. Sakiau, ko tu čia spoksai į tuos hipius, matai, kad kvailioja”, – prisiminė V.Kiserauskas. Ir jie įėjo į kiemą.
Praėjo vos keletas minučių, kai į kiemą įbėgo Uzdilos duktė: “Tėveli, žmogus dega!” – paklaikusiom akim suspigo 14-15 metų mergaitė.
“Mes tuoj šokom ant tvoros ir pamatėm aplink medį bėgantį ugnies stulpą, – pasakojo V.Kiserauskas. – Žmogaus nesimatė, nes jis visas buvo apimtas liepsnos. Liepsnodamas bėgo ratu aplink medį. Bet – be riksmo, be šauksmų.”
Abu draugai akimirksniu peršoko tvorą.
Kai pribėgo artyn, žmogus jau buvo nukritęs ant žemės, gulėjo ant dešinio šono, atsigręžęs į pietus. Rankos iš skausmo ištiestos, pirštai sunerti, drabužiai visiškai sudegę. Visas kūnas – viena gyva žaizda. Tebeliepsnojo batai.
Pasak V.Kiserausko, J.Uzdila šoko mauti batų. Tuo momentu žmogus suvaitojo: “Jėzus Marija – Pribaikit, vyrai”.
Netoliese jie pamatė greta sudėtus tuščią trilitrinį stiklainį, žaliais viršeliais užrašų knygutę ir rankinį laikrodį.
J.Uzdila pakėlė laikrodį. Laikrodis nėjo, rodė pirmą valandą. V.Kiserauskas atsivertė užrašų knygutę. Kaligrafiškom raidėm buvo įrašyta: Romanas Kalanta. (Ne Romas, bet Romanas.) Metai ir adresas: Kaunas, Panerių g. 32.
Tuo metu jau pradėjo rinktis žmonės iš Laisvės alėjos, pasirodė milicininkas.
“Kas atsitiko?” Milicininkas tuojau paėmė užrašų knygutę, laikrodį, stiklainį. Atvyko gaisrinė. Gaisrininkas apsidairė, suprato, kad čia jam nėra kas daryti.
Apdegęs žmogus ir toliau gulėjo tylus, visas tačiau tirtėdamas. Atvažiavo greitoji. Kai pajudino, pradėjo byrėti pelenai. Vėl sudejavo. Sanitarai užritino kūną ant audeklo, užkėlė ant neštuvų ir išvežė.
Pasak V.Kiserausko, kol dar nebuvo priplūdę žmonių į Miesto sodelį, ant gretimo suoliuko sėdėję senukai pasakojo, ką buvo matę. Iš karto jie irgi pamanę, kad jaunimas kvailioja ir šlakstosi alumi. Tačiau, padvelkus vėjui, jie tuojau suprato, kad tai benzinas. Tada atsistojo eiti šalin, dar pasakė keletą drausminančių žodžių. Tačiau vaikinai neatkreipė jokio dėmesio.
Senukai dar matė, kaip visi keturi jaunuoliai atsistojo, padavė rankas ir atsisveikino. Trys nuėjo į skirtingas puses, o vienas pasiliko. Paėjęs kiek tolėliau, likusiu stiklainyje skysčiu susivilgė plaukus, rankas, pagaliau apvertė stiklainį ir išliejo visą likusį skystį ant savęs.
“Tada, garsiai surikęs: “Laisvę Lietuvai!”, virto ugnies stulpu”, pasakojo R.Kalantos susideginimą savo akimis regėjęs kaunietis V.Kiserauskas.
