Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis.

Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta balsai, kad pasikeitė, tačiau, deja, ne į gerąją pusę. Dabartiniai 30-mečiai puikiai prisimena, kaip mokyklose vos ne visos mergaitės į kasas buvo įsipynę trispalvius kaspinus, o berniukai buvo įsisegę trispalves. Tam tikra prasme tai buvo būtinybė, kitaip net neįsivaizdavome. O dabar? Dabar būti tautišku, pilietišku (nors mokyklose tiek daug investuota į to ugdymą) yra vos ne gėda. Tarsi kontrastas tam buvo tai, kai vizito JAV metu vandens parke prieš delfinų šou, visi atsistojo ir, ranką prie širdies priglaudę, sugiedojo himną. Atrodo, smulkmena. Bet sujaudinanti iki širdies gelmių. Po daugybės tokių „smulkmenų“ nebestebina tūlo amerikiečio net, sakyčiau, aklas patriotiškumas.

Pažvelkime į pedagogus. Juk tam, kad vaikas taptų tikrai pilietišku, reikia, kad mokytojas irgi būtų pilietiškas. Pilietiškumo pamokų neužtenka. Ar užtenka mūsų mokytojų darbo kokybės, jų kompetencijų vaikų pilietiškumui ugdyti?

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos teigia, kad Lietuvos pilietis turi suprasti teisinės valstybės principus, savo ir kitų tautų kultūros savitumą, kultūrų bendrybes ir skirtumus, gebėti dalyvauti priimant sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, reikšti argumentuotą nuomonę ir t.t. Paskaičius paauglių komentarus įvairiuose naujienų portaluose tenka suabejoti ne tik šių jaunuolių tolerancija kitoms kultūroms, bet ir savajai. Apie kultūringai reiškiamą savo nuomonę kalbos pradėti net neverta. Pasiklausius jau iš Lietuvos išvažiavusių tėvų, kurių bene pagrindinis argumentas negrįžti į Lietuvą – mūsų mokyklos ir tai, kas jose vyksta – tikrai nelinksma. Žinoma, vis dar yra teigiančių, kad Lietuvoje vaikai įgyja daug žinių, tačiau ar mūsų mokyklose jie yra saugūs, ar moka mąstyti, susirasti reikiamą informaciją, ar turi savo nuomonę ir moka ją argumentuotai pateikti? Žinoma, jokiu būdu negalima sakyti, kad viskas ritasi žemyn. Tikrai yra jaunuolių ir pedagogų, kurie imasi iniciatyvos, kuriems nepatinka bendra būklė Lietuvoje.

Pilietinis ugdymas žengia koja kojon su tautiniu. Pagal A.Maceiną, pirmutinis specialus tautinio auklėjimo uždavinys yra tautiškumo plėtra, arba tautiškas auklėjimas. Antrasis tautinio auklėjimo uždavinys yra patriotizmo plėtra, arba patriotinis auklėjimas. Jis žadina tautinės individualybės meilę, nustato tinkamus asmens santykius su tauta ir tautine kultūra. Trečiasis tautinio auklėjimo uždavinys yra nacionalinių nusiteikimų plėtra. Jis tiesiogiai rengia tautą kultūrinei kūrybai. Ar mūsų tautos nariai moka ir gali išsižadėti savęs vardan bendros gerovės? Ar šeimoje yra ugdomos tautinės tradicijos, papročiai, supažindinama su tautiniu menu?

2006-aisiais Vyriausybė patvirtino ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą. Programoje buvo iškelti uždaviniai atnaujinti formalųjį ir neformalųjį pilietinio bei tautinio ugdymo turinį Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklose, pagerinti mokytojų ir dėstytojų kompetenciją šiose srityse, sustiprinti demokratinę mokyklų kultūrą. Siekiant šių uždavinių, buvo numatyta inicijuoti ir remti mokyklų bendruomenių kuriamus ir įgyvendinamus pilietinio bei tautinio ugdymo projektus. Taip pat inicijuoti ir sukurti reikalingų mokymosi šaltinių, vaizdinių priemonių, jomis bei valstybine, tautine simbolika aprūpinti mūsų mokyklas.

Pagal šią programą, pilietinį ir tautinį vaikų bei jaunimo ugdymą skatinančioms priemonėms numatyta skirti finansavimą iš valstybės biudžeto. 2006-aisiais buvo skirta 690 tūkst. litų. Be to, pažintinei mokinių veiklai (ekskursijoms į muziejus ir pan.) finansuoti pirmą kartą mokinio krepšelyje buvo skirta 2,5 mln. litų. Ar tapo pilietinis ir tautinis ugdymas kryptingesnis, nuoseklesnis, patrauklesnis?

Uždavus šį klausimą, vėl tenka konstatuoti, kad padėtis grėsminga. Nors dauguma pripažįstame, kad būtina skatinti pilietinį ir tautinį ugdymą, mokyti jaunimą didžiuotis savo šalimi, kalba, istorija, tačiau per televiziją matome visai ką kita. Teisybę pasakius, matome ir klausome ne vieno žmogaus, kuriam kuriam nė motais mūsų tautiškumas, kuris leidžia sau tyčiotis ir iš Lietuvos, ir iš mūsų vertybių ir…vos apverčia liežuvį lietuviškai. Ar mūsų debatų laidos moko, kad sudėtingiems klausimams suprasti ir išspręsti reikia laiko? Kad svarbiausia – išmokti mąstyti? Dauguma laidų – net politinių – šiais laikais tapo pramoginėmis. Ką sakyti jaunimui, kuris šias laidas žiūri? Arba ką daryti, jei beveik kiekviena kelionė iš rajono mokyklų baigiasi „Akropolyje“?

Puiki priemonė tautiškumui, patriotiškumui ir pilietiškumui ugdyti – neseniai įvykęs Nacionalinis Diktantas. Juk tai būtų puiki proga mokyklų bendruomenėms susirinkti ir – investuojant minimaliai lėšų – ugdyti lietuvio charakterį! Mokytojai ir mokyklos valdžia, susirinkdami šeštadienį, parodytų,kad jiems svarbus tautiškumas, kad jie moka aukotis bendruomenės labui, o paaugliams tai gali būti puiki tradicija prisiminti, kokia puiki ir nepakartojama yra mūsų kalba.

Žinoma, tai , kad dabar prie kiekvienos mokyklos kabo trispalvė, tautiškumą ir patriotiškumą mažai padidino. Juk esmė ne tai, kiek trispalvių ar kitos tautinės atributikos pakabinsime mokyklose, o tai, kokį turinį suteiksime tautiškumo ir patriotiškumo ugdymui.

Taigi grįžkime prie to, kad pilietiškumas yra gyvas ir visa apimantis. Kadangi mums – kaip Lietuvos piliečiams – rūpi tautos patriotiškumas, turėtumėme neleisti tam norui tiesiog būti. Išklausykime visus, kurie vienaip ar kitaip mano apie tautiškumo ugdymą. Į šią diskusiją labai svarbu įtraukti ir vaikus. Nes mes negimstame tautiški ir pilietiški. Tą reikia ugdyti. Visų pirma šeimoje, o po to – ir ugdymo įstaigose. Ir tėvai, ir pedagogai turi būti kūrybingi, nes jei viskas apsiribos sausomis pamokomis, tai jau ateinančiai kartai bus koktu vien išgirdus žodžius „tautiškumas“ ir „pilietiškumas“.

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas – sunkus darbas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir pastangų. Tam tikra prasme tai – kaip ir vertybių ugdymas. Jei bus ugdoma nenuosekliai, prišokamai, tai rezultatų tikėtis neverta. Na, bent jau tokių, kokių norėtumėme. Be to, skaudžiausia yra tai, kad dalis visuomenės nesupranta, kad tautiškumas neišnyksta per vieną dieną ir net per vieną kartą. Juk niekas negali pasakyti, kada trispalvės išnyko iš mergaičių kasų, ar ne? Tiesiog tai atsitiko palaipsniui. Palaipsniui tautiškumas ir pilietiškumas tapo nebepopuliariais. Taip atsitinka, kai tikimės, kad viskas bus gerai ir taip. Kodėl meilę pakeitė cinizmas? Jeigu mes neskatiname tos meilės, kodėl jie turėtų Lietuvą įsimylėti?

Štai keletas minčių, kurios galbūt padės meilę Lietuvai ugdyti:

Pakalbėkite su vaikais, kodėl mums svarbios Lietuviškos šventės. Kas įvyko, pavyzdžiui, kovo 11-ąją? Net ikimokyklinukui tai galima paaiškinti jam suprantama kalba.

Prisiminkite savo šeimos istoriją. Juk nuolat kartojame, kad Lietuvoje kiekviena šeima nukentėjo nuo sovietinio režimo. Vadinasi, dar gyvi proseneliai, tetos ir dėdės, kurie gyveno ir kentėjo Sibiro platybėse. Štai kaip buvo, kai laisvė buvo paminta.

Pakalbėkite apie laisvę. Ar jūsų vaikai žino, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai valstybių, kuriose vaikams virš galvos zvimbia kulkos, kur jie negali pasirinkti, ką nori ar norės daryti, kur jie yra atskiriami nuo tėvelių. Ar jie žino, kad čia, Lietuvoje, mes galima pasirinkti, ar tikėsime Dievą, ar ne, tačiau taip yra ne visur? Ar jie žino, kad kai kuriose šalyse žmonės negali kalbėti sava kalba? Negali laikytis tradicijų? O tos tradicijos gali būti tokios paprastos ir mielos kaip, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas…tai reikia daryti slapčia. Taip buvo ir Lietuvoje, kai ji nebuvo laisva šalis.

Balsuokite. Nėra geresnės demokratijos pamokos vaikams. Rinkimų dieną išsiruoškite visa šeima. Tegul vaikai įmeta balsavimo biuletenius, paaiškinkite jiems, ką darote. Paaiškinkite, kad demokratija yra veiksni, kai naudojamės savo teisėmis ir prisiimame atsakomybę. Atsakingas pilietis privalo balsuoti. Tegul vaikas pareigūnui pasako jūsų adresą, paduoda pasus. Kai užpildysite biuletenį, leiskite vaikui jį įmesti. O išreiškę savo valią, tą progą atšvęskite kavinėje ar parke. Vaikai pasijus dalyvavę svarbiame įvykyje. O juk jie mokosi žiūrėdami ir klausydamiesi. Jei parodysite, kad tai yra svarbu, tai vaikas tuo net neabejos! Išbandyta ir patikrinta.

Turėkite vėliavą. Jau dvejų-trejų metų pyplys gali nupiešti Lietuvos vėliavą. Ikimokyklinukas gali ne tik nupiešti, bet ir žinoti, ką tos spalvos reiškia. O pradinukas jau gali ir gerbti savo šalies vėliavą. Jei gyvenate nuosavame name, nepamirškite jos iškelti. Man nepaprastai didelį įspūdį daro švedai, kurie prie savo namo vėliavą iškelia ne tik per valstybines šventes, bet ir gimtadienių bei šeimos švenčių dienomis. Net lopšelyje vaikams šalia gimtadienio torto pastatoma Švedijos vėliava, o į tortą smaigstomos popierinės švediškos vėliavėlės, o ne klounai ir skėčiai (žinoma, galima ir juos, tačiau išeities taškas kitas).Vyresniems vaikams priminkite, kad nelaisvės metais už Lietuvos vėliavos iškėlimą grėsė netgi tremtis.

Didžiuokitės savo šaknimis. Žinoma, ne visi vaikai puls mokytis tautinių šokių ar dainuoti tautinių dainų, tačiau nepamirškite jų. Geriausiai meilę ir pagarbą protėvių žemei ir viskam, kas su ja susiję, skiepyti darželinukams. Raginkite darželio auklėtoją bent retsykiais su vaikais padainuoti liaudies dainas, užuot žavėtis radžių ir jį panašių repertuaru. Knygynuose tikrai yra puikių rinkinių (net kartu su knygelėmis, kuriose ir muzika, ir žodžiai). Vaikai ne tik klausytųsi, bet ir išmoktų! O gal net ir padainuotų tėveliams Laisvės dienos proga?

Nepatingėkite visa šeima išsiruošti į mieste rengiamą šventę. Tokios bendruomeninės šventės leidžia suvokti, kad mes kartu, mes tauta, mes lietuviai. Ir tikrai turime kuo didžiuotis.

Tegul tautiškumas ir patriotiškumas būna jūsų gyvenimo dalis. Kad ,,lietuviais esame mes gimę“ prisiminkime ne tik per vasario 16-osios ar kovo 11-osios šventes. Kartkartėmis, pasitaikius progai, o ir visai be progos kalbėkime su vaikais apie savo Lietuvą, apie joje gyvenusius ir gyvenančius žmones, kurie visais laikais garsino mūsų šalį ir tebegarsina. Jau net mažas vaikas gali suprasti, kad valstybę kuriame MES ir ji tokia, kokios visi esame verti. Taigi kaltinti nieko negalime. Turime visi pasistengti, kad būtų gera čia gyventi, dirbti ir mylėti. O didžiuotis tikrai turime kuo.