Aš labai turtingas, nes turiu Tėvynę
Renginys, kurį vedė doc.dr.Romas Batūra, gavosi kitoks, negu buvę sumanę jo iniciatoriai.
Organizuojant renginį sutarta, kad nebus minimos Žaliojo tilto skulptūros, nes dėl šių skulptūrų iniciatyvinės grupės narių nuomonės skiriasi, klausimas perdaug politizuotas ir be reikalo kiršinama visuomenė. Be to, kalba turėjo eiti apie įvykius, kuriuos nuo Tarybinio laikotarpio, kurį simbolizuoja skulptūros, skiria 300 metų. Kritusių gynėjų milžinkapį įamžinti būtina nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigtų Žaliojo tilto skulptūrų istorija.
Tačiau kai kuriems renginio dalyviams ir svečiams, atrodo, karas su rusais nepasibaigė nei 1655-aisiais, nei 1990 – aisiais. Kalbose buvo minima ir „amžinas grobuonis Rusija“, Žaliojo tilto skulptūros vėl buvo pravardžiuojamos „balvonais“. Gerai dar, kad keršto kupini svečiai – senukai nepaskelbė karo Rusijai, nors nedaug trūko…
Savo liepsningose kalbose renginio svečiai neminėjo, kad anuomet, kai pro tiltą į Lietuvos gilumą stengėsi prasibrauti Maskvėnai, prie Kėdainių jau stovėjo kitas okupantas – švedai. Šiandien jie valdo beveik visus Lietuvos bankus, todėl matyt priskiriami „gerųjų“ kategorijai.
Renginio sumanytojas doc.dr.Eugenijus Paliokas paragino lietuvius imti pavyzdį iš žydų, kurie savo kapines saugo taip, kad net Sporto rūmus Vilniuje reikia griauti. Vietoje to, kad įamžintų savo didvyrius, lietuviai pliekiasi tarpusavy. E.Paliokas minimą 1655 m. gynybinį mūšį ir lietuvių žygdarbį palygino su spartiečių žygdarbiu Termopiluose.
Kalbą buvo paruošęs vienintelis Lietuvoje gyvenantis Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos ainis Gintaras Radvila. Tiesą sakant, tai jo protėvio vadovaujamų karių kaulus, kuriuos išbarstė Tarybų valdžia, ir buvo siekiama pagerbti. O ir pats Jonušas Radvila savo gyvenimą baigė šio karo metu, tik ne šioje vietoje. Bet Lietuvos didžiojo etmono provaikaičiui pasisakyti laiko neskyrė, todėl jo nepasakytą kalbą pateikiame visą.
Aš labai turtingas, nes turiu Tėvynę
Nešioti karvedžių, sumanių valstybės valdytojų (ne tik Lietuvos, o ir Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos) pavardę ne tik garbė, bet ir daugybė nemalonumų. Keliaujant po Rytų Europą, užduodamas vis tas pats klausimas: ar Jūs ne iš „tų“. Visiems reikia paaiškinti apie Guniondzų, Biržų, Nesvydžių atšakas, iš kurių yra dar likę šiandien gyvenančių Radvilų palikuonių.
Nevedu pulkų, nesikaunu su „maskoliais“. Nematau aplink Lietuvos valstybę daug draugų nei Maskvoj, nei Briusely, nei Londone, nei Vašingtone. Manau, kad mano pareiga – saugoti šitą lizdą, gerokai patręštą mūsų senolių kaulais, krauju ir ašarom. Mes visi iš šito lizdo.
Visai neseniai man paskambino vienas praturtėjęs „patriotas“ ir pareiškė, kad jis – man giminė. Už du su puse tūkstančio dolerių jis pasidarė DNR tyrimą ir nustatė, kad jo proprotėvis nešiojo „Radvilovič“ pavardę. Nusijuokiau ir paklausiau, kuo galiu jam padėti. Jis mane pavadino kvailiu, nes žydai esą duoda į Strasbūro teismą įrodymus dėl jų paveldėjimo, todėl ir jis, įkvėptas žydų pavyzdžio, ruošiasi atsiimti Gediminaičių turtą.
Atsakiau jam, kad man tai nerūpi. Aš esu toks turtingas, kad man tokios pastangos – bereikalingas darbas. Išvardinau: turiu sūnų Karolį Radvilą,anūką Pijų Karolį, kitą anūką – Kristupą Radvilą ir mergaitę Sofiją Radvilaitę. Ir dar turiu Tėvynę. Ir viskas, ką išvardinau – priklauso man. Kam man reikalingos detektyvinės pastangos įrodyti tam, ką aš ir taip turiu? Tas turtas priklauso visiems. Mes visi kilę iš to paties lizdo. Mano mylimas a.a. profesorius Zigmas Zinkevičius, kada vedė Radvilų giminės sąvokas – etimologijas atrado, jog pirmasis protėvis buvo rastinukas. Susipyko tik mitologijos tyrėjai. Vieni galvoja, kad tas rastinukas buvo vilko guoly rastas, kiti – kad erelio. Man labiau patinka erelio lizdo versija.
Esu čia ir su tais, kurie ir Sąjūdžio pradžioje tyrė, darė savo darbą, o mes su savo draugu anuomet nelegaliai leidom „Atgimimą“, kai jis dar buvo draudžiamas.Mano draugas šiandien leidžia leidinį „Savaitė“. Šis leidinys apie šiandienos renginį paskelbė 200 000 tiražu. Vadinasi, mūsų auditorija nėra jau tokia maža. Ir šiandien, jei manęs paklaustumėt – aš ir vėl priklausau Birželio 3-osios grupei. Mes manome, kad didžiausios grėsmės laukia pačioje Lietuvoje. Bet mes pilni vilties, kad jas įveiksime. O jau tuomet įveiksime ir „maskolius“, ir londoniečius, ir Vašingtoną, ir Briuselį. Didžiausias priešas glūdi pačiuose mumyse. Nugalėję jį – nugalėsime visus.
Šauksmas
