Vengrijos ir Argentinos filmai „Kino pavasaryje“ atvers skausmingos istorijos metraščius

Tikrais įvykiais paremti filmai „Kino pavasario“ žiūrovams primins labai svarbius, neleistinai pamirštus ir mažai žinomus istorinius faktus. Talentingų režisierių Lajoso Koltai ir Tristano Bauerio dėka kino ekranuose atgimė Vengrijos žydų kančios koncentracijos stovyklose II-ojo pasaulinio karo metu ir Argentinos jaunuolių tragedija beviltiškai pralaimėtame karo mūšyje Malvinų salose. Abu šie filmai jau apkeliavo ir varžėsi daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose.

10 mln. eurų kainavusio brangiausio visų laikų Vengrijos filmo „Likimo atstumtas“ (Fateless) scenarijaus pagrindu rašytojas Imre Kerteszo romanas, kuris yra paremtas asmenine patirtimi ir neįtikėtinais išgyvenimais. 1944-ųjų birželį Imre Kerteszui buvo tik 14-a, kai jis buvo be jokios priežasties suimtas, negailestingai ištremtas iš Vengrijos ir įkalintas keliose nacių koncentracijos stovyklose. Didvyriškai iškentęs patį tikriausią pragarą būsimasis rašytojas grįžo į gimtinę tik po 1,5 metų ir su viltimi pradėjo naują gyvenimo etapą. Jis neatsisakė sunkaus ir alinančio fizinio darbo, o taip pat rašė daug straipsnių ir scenarijų teatro pjesėms. 1975-siais pirmą kartą buvo atspausdinta jo debiutinė knyga „Likimo atstumtas“, o 2002-siais visame pasaulyje išpopuliarėjęs rašytojas gavo prestižinę „Nobelio“ premiją už pasiekimus literatūros srityje.

Šio kūrinio ekranizacija buvo patikėta režisūroje debiutuojančiam pasaulinio garso operatoriui Lajosui Koltai, kuris dirbo su režisieriais Istvanu Szabo, Giuseppe Tornatore, Klausu Maria Brandaueriu ir kitais. Ne mažiau svarbiu kūrybinės grupės nariu tapo kultinis italų kompozitorius Ennio Morricone (jo biografijoje yra per 500 menininių ir televizijos filmų), kuris už muziką šiam kūriniui buvo nominuotas Europos kino meno akademijos apdovanojimui. Melancholiškame ir atmintyje įstringančiame garso takelyje panaudotas jau nebegzistuojančios roko grupės „Dead Can Dance“ vokalistės Lisa’os Gerrard įspūdingas balsas („Gladiatorius“, „Banginių vadeliotoja“, „Degantis žmogus“, „Informatorius“).

Imre Kerteszo prototipą prototipą vengrų kilmės žydą Gyuri nuostabiai ir įtikinamai vaidina talentingas debiutantas Marcellas Nagy. Jis yra atskiriamas nuo šeimos ir išvežamas į Aušvitso koncentracijos stovyklą, o kiek vėliau perkeliamas į Birkenau ir Buchenvaldą. Jaunas vaikinas ne tik didvyriškai kenčia fizinius ir psichologinius skausmus, bet kartu mėgina suvokti savo tragiško likimo prasmę. Pasibaigus barbariškiems ir sadistiniams košmarams jis grįžta į Budapeštą, bet karo išgąsdinti artimiausi draugai šaltai atstumia holokausto siaubus išgyvenusį jaunuolį ir stengiasi atsiriboti nuo jo pirmai progai pasitaikius.

2005-ųjų „Berlynalės“ konkurse dalyvavęs ir po to Toronto kino festivalyje parodytas filmas skiriasi nuo panašių kūrinių apie Holokaustą, nes scenarijuje itin originaliai ir filosofiškai nagrinėjama okupuotos Europos tema, o svarbiausias akcentas atkreipiamas į paprastus ir asmeninius žmogaus charakterio bruožus. Dėl netikėtos pinigų stokos juostos filmavimo darbus teko nutraukti keliems mėnesiams, tačiau šis faktas atnešė daug naudos kūrybinei grupei, nes pagrindinis aktorius Marcellas Nagy gerokai suvyriškėjo, pakeitė balso tembrą ir paaugo net 10 cm. Būtent dėl šių priežasčių herojaus transformacija ekrane pateikiama ypač įtikinamai ir sukrečiamai, o tam visiškai neprireikė iš anksto planuoto grimo ir prostetikos.

Režisieriaus Tristano Bauerio karinė drama „Nušviesti ugnies“ (Iluminados por el Fuego) nukels „Kino pavasario“ žiūrovus į visiškai kitokį ir mažiau girdėtą karą. Iki šiol Argentinoje niekas nedrįso garsiai prabilti apie juodžiausią ir skausmingiausią laikotarpį šalies istorijoje, kurio pasekmės vis dar yra jaučiamos netgi praėjus daugiau nei 20 metų. Todėl šis kūrinys tapo tikra sensacija ir buvo įvardintas svarbiausiu 2005-ųjų sezono filmu Argentinoje. Jis iškovojo San Sebastjano kino festivalio žiuri komisijos specialųjį prizą, laimėjo pagrindinį apdovanojimą Havanos kino festivalyje ir nusipelnė „Goya“ premijos (ispaniškojo „Oskaro“) už geriausią užsienio šalies filmą ispanų kalba. Įspūdingomis mūšio scenomis ir stipriais psichologiniais jame dalyvavusių žmonių portretais pasižymintis kūrinys atvertė skausmingą Argentinos istorijos puslapį ir išprovokavo karštus debatus įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Žibalo į jau liepsnojančią ugnį šliūkštelėjo pats režisierius, dedikuodamas savo filmą dabartiniam Argentinos prezidentui Nestorui Kichneriui.

1982-siais D.Britanijos ir Argentinos vyriausybės nesugebėjo taikiai susitarti, kam iš tiesų priklauso Atlanto vandenyne esančios Malvinų salos. Abiejų šalių politikai karštligiškai nusprendė santykius išsiaiškinti mūšio lauke, tačiau Argentinos kariuomenė buvo visiškai nepasiruošusi kariniams veiksmams ir išsiuntė į garantuotą pražūtį tūkstančius jaunuolių. Be jokio specialaus pasiruošimo, be ginklų, be šiltų drabužių ir beveik be maisto! Per 10 savaičių tragiškai žuvo 650 jaunų žmonių, o išlikę gyvi beviltiškai pralaimėtame mūšyje ir grįžę pas savo šeimas didvyriai netrukus buvo priversti pradėti naują psichologinį karą. Šalies politikai jais tik pasinaudojo, o po to stebėtinai greitai pamiršo, paliko likimo valiai, neįvykdė pažadų ir neišmokėjo kompensacijų. To pasekoje daugiau nei 300 karo Malvinų salose dalyvių palūžo, pasijautė nebereikalingais ir savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Filmo „Nušviesti ugnies“ scenarijus atskleidžia realius istorinius įvykius, režisierius meistriškai panaudoja dokumentinius kadrus, bet visi pagrindiniai personažai yra išgalvoti. Jaunystės draugo Vargaso bandymas nusižudyti priverčia žurnalistą Estebaną atsukti laiką atgal ir prisiminti žiaurią praeitį. 1982-siais jie buvo jauni, kupini jėgų ir gražiausių svajonių, turėjo šeimas, augino mažus vaikus, džiaugėsi gyvenimu, bet Argentinos vyriausybės sprendimu prieš savo norą buvo išskraidinti į Malvinų salas. Vaikinai turėjo keletą mėnesių gyventi purve, lietuje ir šaltyje, kęsti alkį ir klausytis patriotiškumą įkvepiančių kalbų. Jie ilgai laukė D.Britanijos kariuomenės atvykimo, bet jau pirmosios priešininkų oro atakos metu akivaizdžiai įrodė, kad jėgos yra nelygios. Prabėgus 20-čiai metų Estebanas nusprendžia uždaryti psichologinio ciklo ratą ir dar kartą grįžta į Malvinų salas, kad sudėliotų taškus praeities prisiminimuose ir išsigydytų skaudžiausias žaizdas.

Tristanas Baueris sukūrė pripildytą akinančios tiesos ir ilgam atmintyje išliekantį filmą dalyvaudamas San Sebastjano kino festivalio kuruojamoje finansavimo programoje „Cine Construction“ (Films in Progress). Iš pradžių jis turėjo pristatyti scenarijų, patobulinti kai kurias scenas, parodyti jau nufilmuotą medžiagą ir apsiginti savo viziją. 2004-siais speciali žiuri komisija išrinko karinę dramą „Nušviesti ugnies“ geriausiu projektu ir paskyrė jam finansavimą, kurio dėka kūrybinė grupė galėjo užbaigti beveik 3 metus puoselėtą filmą. Dar daugiau realizmo jam pridėjo prodiuserių sprendimas keletą svarbiausių scenų nufilmuoti tikroje liūdnų įvykių vietoje – Malvinų salose, kur iki šiol yra išlikę karą primenantys simboliai, o kai kuriose vietose įmanoma rasti nesusprogusių minų.

Įtakingojo JAV leidinio „Variety“ kino kritikas Jonathanas Hollandas savo recenzijoje išskyrė efektingai ir tikroviškai nufilmuotą pagrindinio mūšio epizodą, kuris tęsiasi daugiau nei 20 minučių ir demonstruoja aukščiausios klasės garso montažą, techninius efektus ir įstabų operatoriaus darbą. Režisierius sąmoningai nenaudoja jokių specialiųjų kompiuterinių efektų ir nesistengia parodyti kareivių patriotiškumo, kaip kad elgiasi panašios stilistikos Holivudo filmų kūrėjai. Čia yra rodomas tikras gyvenimas kruvino mūšio lauke be jokių pagražinimų, bet su visais žmogiškais jausmais ir viltimi kuo greičiau sugrįžti namo, kuri išsipildė ne visiems karo dalyviams.