Tradiciniai šokiai ir visuomenės kultūra

Tradicinio šokio ir visuomenės kultūros santykis gali būti labai skirtingas. Priklauso nuo to, apie kokią visuomenę kalbame. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė yra įvairialypė, joje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu daugiausia priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros ir vertybinių, nuo suvokimo, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą.

Kita vertus, kiekvienoje šalyje tradicinių šokių raida nebuvo izoliuota nuo kitų kultūrų (ankstesnių ar kaimyninių) įtakos. Todėl aptariant lietuvių liaudies šokių ir visuomenės kultūros santykį verta pasinaudoti šiuolaikiniais kultūrinės antropologijos metodais, reikalaujančiais vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimus patikrinti lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga, ir pabandyti atskleisti Lietuvoje vykstantį procesą kitų kultūrų šviesoje.

Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal ją šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių. Vyrauja grupiniai šokiai, turintys choreografinius piešinius (ratą, rečiau eiles). Tokio tipo šokiams pritariama dainomis. Melodika siauros intervalikos ir diapazono, neryškios dinamikos, pastovaus ritmo ir metro (2 ar 3 dalių), būdinga kvadratinės struktūros forma. Ekstravertiniai šokiai paplitę patriarchatinėse kultūrose, kuriose vyrauja dangaus religijos, vyriški dievai, būdingas klajokliškas gyvenimas, užsiimama medžiokle ar gyvulininkyste. Šio tipo šokius daugiausia šoka vyrai, jų plastikai būdingi platūs, aukšti, veržlūs ir spontaniški judesiai, daug šuolių į aukštį ir į tolį. Nedažnai šokama grupiškai (kartais suformuojamas ratas, eilės). Tokių šokių muzika pasižymi plačia intervalika, vyrauja instrumentinis pradas, dinamika svyruoja nuo pp iki ff, ritmas sudėtingas, metras neretai kintantis, dažnai pasitaiko asimetrinė forma. Ši klasifikacija apibūdina ne tik pagrindinius tam tikroje kultūroje vyraujančios choreografijos bruožus, bet ir atspindi tą kultūrą suformavusios visuomenės ypatybes, susijusias su pasaulėžiūra, psichologija, dominuojančiu moterišku ar vyrišku pradu.

Apie tai, kad lietuvių choreografiniame palikime vyrauja intravertinės kultūros požymiai, dar 1989 m. yra rašęs Kazys Poškaitis. Lietuviškų šokių, kaip ir dainų, kūryboje dominuoja moteriškasis pradas, vien vyrų šokių užrašyta tik keli (tačiau ir tie užrašymai kelia abejonių dėl autentiškumo), daugumos šokių choreografija „yra santūri, pasižymi paprastumu, joje nėra didesnių šuolių, sudėtingų žingsnių, kojos kilnojamos neaukštai“. Papildant K. Poškaitį galima pastebėti, kad intravertiškumas ypač atsispindi archajiškose, daugiausia vien moterų šokamose, sutartinėse, rateliuose ir šokamuosiuose žaidimuose. Vėlyvesniuose poriniuose bei kadriliniuose šokiuose, paplitusiuose Lietuvoje XIX a., išliko intravertinis siaurų judesių pradas, išskyrus tai, kad tokiuose šokiuose vadovaujanti funkcija atiteko vyrams.

Apibendrinant visą lietuvių choreografiją, galima tvirtai teigti, kad iš esmės ji yra intravertinė.

Paradoksalu, tačiau tokios intravertinės ypatybės beveik neatsispindi daugelyje stilizuotų lietuviškų tautinių šokių, kuriuos per keletą pastarųjų dešimtmečių sukūrė įvairūs autoriai. Stilizuotose šokių kompozicijose dažnai pasitaiko įvairūs šuoliai į aukštį ir tolį, poriniuose šokiuose įsitvirtino veržli „šuoliuojanti“ polka, visiškai neprimenanti žemais ir siaurais žingsneliais šokamos tradicinės polkutės, žemaičių meiliai vadinamos „tryptinuke“. Tradicijoje gyvavo polkos su šuoliais, tačiau jos buvo retesnės, šokamos dažniausiai pasilinksminimų pabaigoje ir turėjo specialius pavadinimus: „Varlapolkė“, „Karvapolkė“, „Pasiutpolkė“, „Abreiska polka“ ir t.t. Atsirado naujai sukurtų vyriškų šokių (pvz.: „Gaidys“, „Šakalinis“, „Patupeckis“ ir kt.), nors, kaip minėta anksčiau, duomenų apie lietuviškus vien vyrų autentiškus šokius beveik neturime.

Stilizuotų lietuvių liaudies šokių atlikimo maniera gerokai nutolo nuo tradicinės. Įprastinę santūrią šokėjų laikyseną pakeitė ypatingą lankstumą demonstruojančios figūros. Imta pernelyg akcentuoti laisvų rankų plastika, nors kaime, kur puoselėjama autentiškoji maniera, laisvoms rankoms neteikdavo jokios reikšmės. Tai prieštarauja garsaus amerikiečių tyrėjo Allan’o Lomax’o ir jo bendradarbių nustatytai tendencijai, kad lankstumas, daugeliu kūno dalių (rankomis, riešais, liemeniu, kojomis, pėdomis) atliekami skirtingi judesiai būdingesni pietiečiams ir aukšto pragyvenimo lygio visuomenėms. Šiauriečių, mažų grupių ir kaimo žmonių šokiai tokiu „lankstumu“ neišsiskiria. Sceniniuose liaudies šokiuose įsitvirtino ir kitos, daugiausia iš balinių šokių „pasiskolintos“ pozos – sijono išskleidimas prilaikant jo šonus rankomis, ispaniškus šokius primenantis vienos rankos iškėlimas „stogeliu“ virš galvos kitą ranką įsprendžiant į liemenį, abiejų rankų uždėjimas ant liemens, vienos rankos užkišimas už nugaros tarsi vaizduojant galantišką padavėją ir t.t. Pastarõsios pozos, prigijusios ir folkloriniuose ansambliuose, neautentiškumas atskleistas per ekspediciją Žemaičių Kalvarijos apylinkėse. Viena žemaitė moteris, išvydusi ekspedicijos dalyvį šokantį su užkišta už nugaros ranka, paklausė: „Ė kas anam yr? Ar strėnas skaud?“. Tokia rankų laikysena tinka tik kai kuriems savita maniera pasižymintiems šokėjams, sugebantiems ne tik rankomis, bet ir visa savo povyza sukurti „bajoriško“ šokio įvaizdį.

Tam tikra lietuvių liaudies šokių stilizacija prasidėjo dar prieš šimtmetį. „Balines“ pozas pradėta perimti iš miesto ir jas taikyti tradiciniams kaimo šokiams. Inteligentija, aktyviai įsijungdama į tautinio atgimimo judėjimą, ėmėsi vadovauti „lietuviškų vakarų“ ar „klojimo vakarų“ programų rengimui. Kilę iš bajorijos ir išauklėti „balinių“ šokių estetikos, to meto inteligentai nesuvokė autentiško liaudies šokio grožio ir siekė jį priartinti prie salonuose įprastos šokio manieros, įvesdami jai būdingas minėtas pozas, šokio elementus. Buvo siekiama suvienodinami šokėjų judesius, žingsnius, jų skaičių ir pobūdį, todėl nebeliko kiekvieno šokėjo individualumo ir improvizacijos. Pakito muzikos ir judesių santykis: choreografiją imta griežtai derinti prie muzikos, atmesta poliritmika, užgniaužtas laisvas žingsniavimas, dėsningas figūrų vėlavimas vejantis muzikas (tai dažnai pasitaikanti lėtesnių ratelių ypatybė). Užmirštas laisvas choreografinės ir muzikinės formos ryšys, būdingas daugiausia kadriliams ar atskiroms jų dalims. Reikia pripažinti, tai buvo kukli liaudies šokių stilizacija, iš esmės išsaugojusi intravertinius lietuviškų šokių požymius.

Žymiai didesni pakitimai atsirado pastarųjų kelių dešimtmečių „tautinių“ stilizuotų šokių kūryboje, kuri visiškai prasilenkia su savitomis lietuvių choreografinio folkloro ypatybėmis. Dauguma stilizuotų kompozicijų kūrėjų nesigilino į autentiško šokio stilistiką. Todėl nekeista, kad lietuviškuose „tautiniuose“ šokiuose atsirado moldaviškų šokių susikabinimo būdų, kaukazietiškų vyrų šuolių ir sukinių, prancūziško kankano elementų. Nesudėtingos struktūros šokiai išaugo į išplėtotas daugiaplanes kompozicijas. Nepasitenkinimo tokia kūryba atgarsiai pasirodė jau praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje, kai prasilenkimas su autentika ėmė kelti nerimą net patiems dainų ir šokių ansamblių lyderiams: „Mūsų liaudiškasis menas vis labiau ir labiau krypsta į išorinius efektus: trankumą, greitumą, įvairių figūrų ir žingsnių komplikavimą. Gausėja ne tik klasikos elementų, atsiranda ir kai kurių varjetė bruožų“ (Vladas Bartusevičius).

Nepaisant to, būtent stilizuotų liaudies šokių kūryba jau daugelį metų reprezentuoja lietuvių kultūrą, yra propaguojama jaunimo tautinių šokių kolektyvuose, choreografijos mokyklose, įsivyravo bendrojo lavinimo mokyklose choreografijos pamokose. Daugelis būtent tokią choreografiją įsivaizduoja esant lietuvišką, nes autentiško liaudies šokio neturi galimybės pamatyti nei per televiziją, nei gyvai, išskyrus per gana retai pasitaikančius ir negausiai lankomus folkloro renginius. Tik specialiai tuo besidomintys įvairių folkloro ansamblių, klubų nariai ir etninės kultūros ugdymo kryptimi dirbantys pedagogai yra labiau susipažinę su autentiškomis tradicinio šokio formomis Lietuvoje, bet ši visuomenės dalis nedidelė.

Pagal skirtingą požiūrį į stilizuotą ir autentišką lietuvių liaudies šokį Lietuvos visuomenėje aiškiai išsiskiria atskiros žmonių grupės. Ne kartą teko įsitikinti, kad stilizuotų šokių atlikėjams ir kūrėjams autentiškosios šokio formos atrodo neestetiškos ir primityvios. Būdinga laisva improvizacija ir įvairių variantų atlikimas vienu metu suvokiami kaip klaidos, netvarka ir šokėjų nesusiderinimas. Folkloristams, priešingai, kičą primena kordebaletinis šokio atlikimas, svetima baletine estetika pagrįsta laikysena, žingsneliai ištempiant pėdos keltį. Kiti visuomenės sluoksniai dažniausiai susidaro dvilypį įspūdį apie liaudies šokį. Jis asocijuojasi su stilizuotu šokiu, tačiau iš kitos pusės dažnai įsivaizduojamas kaip grubus, nerangus, sunkiasvoris arba kaip spontaniška, bet kaip šokama „Polka su ragučiais“  per vestuves ar kitas progas. Patekusiems į folklorinę vakaronę, turistų surengtą pasišokimą prie laužo ar tradicinių šokių klubą didžiulė autentiškų liaudies šokių įvairovė, natūralus jų žavesys ir gracija tampa savotišku atradimu.

Detaliau aptarkime tradicinio šokio funkcijų visuomenės gyvenime įvairovę, palygindami dabartinę Lietuvoje susiklosčiusią situaciją su tradicinio šokio raida Europoje. Pasigilinkime į svarbiausias šokio funkcijas – reprezentacinę, tautos solidarumo išraiškos, auklėjamąją arba edukacinę, erotinę, pasilinksminimo, linksminamąją, apeiginę.

Reprezentacinę tradicinio šokio funkciją, kuri turėtų demonstruoti tam tikros kultūros ypatybes ir savitumus, jau iš dalies aptarėme anksčiau. Kaip matome, Lietuvoje ši funkcija priskiriama ne autentiškiems lietuvių šokiams, o stilizuotiems. Todėl dažnam užsieniečiui susidaro klaidingas įspūdis. Taigi reprezentacinė funkcija iš esmės iškreipiama.

Tokia tendencija būdinga ir daugeliui kitų buvusių socialistinių Rytų Europos valstybių. Ji susiformavo kaip internacionalizuotos (tiksliau, kosmopolitizuotos) kultūrinės politikos rezultatas. Sovietmečiu sukūrus centralizuotą liaudies dainų ir šokių ansamblių apžiūrų sistemą, buvo įprasta klausyti Maskvos nurodymų. Stilizuoti liaudies šokiai kurti kopijuojant vadinamąjį „Aleksandrovo“ ar kokį kitą, visuotinai pavyzdžiu teikiamą, rusų kolektyvą. Apsiribota minimaliais tautinės choreografijos požymiais arba naujai sukurtomis nacionalinio įvaizdžio klišėmis. Tapo įprasta šokėjų trenažą grįsti baleto metodika, šokių kompozicijas paversti grynai autorine kūryba (choreografija kuriama baletmeisterių, muzika – kompozitorių, tekstas – poetų), skelbti jų aprašus bei partitūras serijiniuose sąjunginiuose rinkiniuose, pristatančiuose „broliškų respublikų“ liaudies šokių repertuarą. Beje, tokia sceninių liaudies šokių kūryba be ryškesnių pakitimų Lietuvoje tęsiasi iki šiol. Pavyzdžiui, Lietuvos liaudies kultūros centras kasmet skelbia choreografijos konkursus naujiems kūriniams įsigyti, daug naujų kompozicijų rodoma Dainų šventėje, tačiau toji kūryba kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo autentikos.

Šioje Rytų Europos socialistinėje praeityje visgi galima išskirti kai kurias šalis, kuriose sceninis liaudies šokis net „Maskvos diktatūros“ sąlygomis sugebėjo išlaikyti glaudesnes sąsajas su autentika. Pavyzdžiui, Vengrijoje buvo atsisakyta baletinio šokėjų trenažo. Vietoj to imta gilintis į archyvinę filmuotą autentiškų šokių medžiagą, mokytis šokti tiesiogiai iš kaimo šokėjų. Baletmeisterių kūryba apsiribojo tuo, kad vietoj tradiciniuose šokių vakaruose įprasto skirtingų variantų šokimo vienu metu būdavo parenkamas vienas bendrai atliekamas variantas, aptariamos sceninės šokėjų išėjimo ir susigrupavimo mizanscenos. Vengrų sceninių šokių instrumentinis pritarimas tapo dar artimesnis autentikai – tiesiog pasitelktos tradicinės muzikantų kapelos, grojančios įprastinį repertuarą. Tokiai minimaliai stilizacijai nebereikėjo kurti nei specialių sceninės choreografijos aprašų, nei muzikinių partitūrų. Vengrijos sceninio liaudies šokio raidai neabejotiną įtaką padarė 7-ajame dešimtmetyje šioje šalyje kilęs „šokio namų“ judėjimas (žr. toliau), leidęs vengrams išsaugoti savo choreografinio folkloro savitumą, jį pažinti ir tinkamai reprezentuoti. Vengrijos patirtis būtų sektinas pavyzdys ir Lietuvai, tačiau mūsų šalies dainų ir šokių ansambliai pastaruoju metu labiau krypsta į modernizuotą nacionalinį baletą, negu domisi autentika.

Reprezentacinei artima tautos solidarumo išraiškos funkcija. Tokia funkcija Lietuvoje ėmė formuotis šiek tiek vėliau negu kitose Europos šalyse – tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jau XIX a. pirmojoje pusėje, kaip ryškūs tautos solidarumą išreiškiantys simboliai, išgarsėjo čekų polka, vengrų čardašas, lenkų mazurka ir polonezas, kiti nacionalinio patriotizmo simboliais tapę įvairių tautų šokiai. Lietuvoje iki šiol nesame įsisąmoninę, kokie konkrečiai lietuviški šokiai galėtų būti nacionaliniai simboliai. XX a. pradžioje tokią funkciją mėginta priskirti pirmajam scenai pritaikytam lietuvių šokiui „Suktinis“. Per 1935 m. įvykusį sėkmingą Lietuvos šokėjų pasirodymą tarptautiniame festivalyje Londone kaip tikrai lietuvišku šokiu didžiuotąsi „Blezdingėle“. Bet ar šiandien eilinis lietuvis pavadintų „Suktinį“ ir „Blezdingėlę“ nacionaliniais mūsų simboliais? Vargu, nes populiarinama sceninė manieringoji „Kepurinė“. Beje, jos stilizuotoji kompozicija pagrįsta lanksčiais barokiniais reveransais, visiškai neatitinkančiais lietuviškai choreografijai būdingos šokių leksikos.

Viena iš svarbiausių tradicinio šokių funkcijų visuomenėje – auklėjamoji arba edukacinė. Ši funkcija yra itin archajiškos kilmės. Susiformavo iniciacinės paskirties, t.y. perėjimo iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį, ritualuose – juose šokis tapo sukauptos patirties perdavimo jaunesniajai kartai priemone. Be to, padėjo lavinti pasirengimo pavojingoms situacijoms įgūdžius ir netgi perteikti tam tikras mokslo žinias. Edukacinė šokio funkcija žinoma jau nuo seniausių Europos civilizacijų laikų. Pavyzdžiui, senovės chaldėjų kultūroje šokiai buvo panaudojami perteikiant žinias apie astronomijos mokslo pradmenis. Šokant buvo atliekamos labai sudėtingos figūros ir choreografiniai piešiniai, vaizduojantys dangaus kūnų judėjimą. Šokiams kaip edukacinei priemonei ypač didelis dėmesys buvo skiriamas Antikos laikais. Graikų filosofai teigė, kad šokis yra ideali priemonė, skatinanti minties, sielos ir kūno integraciją. Senovės Graikijoje gerai šokantys buvo labai gerbiami, o žymus valdžios vyrai, poetai ir filosofai garsėjo kaip puikus šokėjai. Periklio laikais garbūs vyrai dažnai šokdavo solo prieš minią (pvz., garsusis Atėnų poetas Sofoklis po pergalingo graikų mūšio buvo išrinktas groti lyra ir šokti procesijos priešakyje). Atėnuose ir Spartoje, romėnų salijų specialiose mokyklose šokiai buvo naudojami kaip jaunuolių karinio parengimo dalis.

Įvairiose Europos šalyse XX a. pradžioje tradicinis šokis tapo švietimo programų dalimi. Anglijoje 1909 m. liaudies šokiai Cecyl’io Sharp’o dėka buvo įtraukti į pradinių ir vidurinių mokyklų ugdymo programas. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys (Škotija, Skandinavijos šalys ir kt.), tęsiančios šią veiklą iki šiol.

Daugelyje pasaulio šalių tapo populiaru mokyklose mokyti ne tik savo krašto, bet ir kitų tautų šokių. Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje choreografinį folklorą imta sąmoningai naudoti ne tik kaip edukacinę, bet ir kaip prevencinę priemonę, itin tinkama jaunimo dvasiniam ugdymui ir socializacijai. Siekiant išvilioti imigrantus iš gatvių į viešas žaidimų aikšteles ir laisvalaikio centrus, pedagogai sudarydavo instrukcines knygeles su liaudies šokių ir dainuojamųjų žaidimų aprašais, iš jų mokydavo vaikus. Garsi šio judėjimo lyderė – Elizabeth Burchenal. 1905 m. Niujorke ji įkūrė liaudies šokių judėjimo padalinį „Amerikos žaidimų aikstelių asociacijoje“ (Playground Association of America), o 1916 m. – atskirą „Amerikos liaudies šokių draugiją“ (American Folk-Dance Society). Trisdešimt metų trukęs E.Burchenal darbas padėjo sukurti standartizuotą liaudies šokio ugdytojų tinklą visose Jungtinėse Amerikos Valstijose, išpopuliarino vaikų mokymui skirtas tradicinių šokių knygų serijas, sukūrė pagrindą kelioms rekreacijos specialistų kartoms.

Apie žaidimų naudojimą edukacijai randame žinių ir Lietuvos istorijoje. XV a. sukurtoje poemoje apie Vytauto Didžiojo laikus paminėta, kad jaunuoliai buvo lavinami ir ruošiami karui koviniais liaudies žaidimais. Savotiškus tokio reiškinio atgarsius randame XX a. tarpukario Lietuvoje – kuriant tautinę mokykla liaudies šokiai ir žaidimai buvo įtraukti į fizinio lavinimo pamokas.

Pedagoginė šokio paskirtis natūraliai gyvavo ir kaimo bendruomenių tradicijose. Dar prieš pusšimtį metų Lietuvoje (kaip, beje, ir kitose Europos šalyse) kaimo vietovėse rengiamuose vakarėliuose susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji karta. Taigi net įprastinis pasilinksminimų šokis tapdavo tam tikra pedagogine priemone. Per patį šokių vakarėlį nebuvo įprasta mokytis šokti, ateidavo jau išmokę (padėdavo draugai, tėvai, seserys ir pan.), tačiau čia buvo mokomasi kitų dalykų. Gyva šokio praktika suteikdavo galimybę įsisavinti papildomų įgūdžius – išmokti bendruomenėje priimtų elgesio taisyklių, prisitaikyti prie tradicinės etikos normų, pagal jas ugdyti savo charakterį. Kaimo bendruomenėje geras šokėjas tas, kuris turi savitą šokio manierą ir sugeba improvizuoti. Ši ypatybė buvo ypač būdinga vyrams. Merginos turėjo sugebeti lengvai prisitaikyti prie skirtingu šokėjų manieros. Klaidingai manoma, kad lietuvių tradicinės elgesio normos skatino asketišką dorovingumą. Priešingai, buvo vertinamas sugebėjimas pašmaikštauti, šokiai persipindavo su dainomis, žaidimais, įvairiais vaidinimais. Neretai tekdavo atlikti ir erotiškus veiksmus – išsirinkti porą, pabučiuoti, atlikti gana dviprasmiškus veiksmus išperkant fantus ir pan. Erotinio pobūdžio užduotis vyresnieji netgi specialiai pasufleruodavo, o naujokams tekdavo nemažas psichologinis krūvis įvaldant savo jausmus, kol pavykdavo įsisavinti bendruomenės pripažistamas bendravimo formas.

Taigi tradiciniuose šokiuose, ypač poriniuose, galima pastebeti ir erotinę šokio funkciją. Kaimo bendruomenėse šokių vakarai visuotinai buvo pripažįstami kaip savotiška piršlybų institucija. Šokis leisdavo vaikinams ir merginoms, šokant poroje, artimiau pabendrauti, o kylantys įvairūs pojūčiai padėdavo pajausti sau tinkamą partnerį. Kaip pasakoja kaimo žmonės, seniau neretai žmona ar vyras būdavo pasirenkami dėl to, kad patikdavo kartu šokti. Pasitaikė pasakojimų, kad iškilus nesutarimams tarp kaimų ar ėmus boikotuoti kokio nors kaimo šokių renginius, kildavo didelis nerimas dėl galimybės ištekinti merginas – nebus šokių, nebus ir jaunikių! Beje, geros šokėjų poros tampa mylimaisiais ne tik tradicinėje kultūroje: tai būdinga ir šiuolaikinių pramoginių, sportinių šokių, dailiojo čiuožimo šokėjams.

Šiais laikais edukacinė liaudies šokio funkcija labiausiai atitinka savo paskirtį etnokultūrinės pakraipos mokyklose, kuriose mokiniai ne tik mokomi šokių nuo mažens, bet, svarbiausia, gauna pasišokti savo malonumui per įvairias vakarones (vienas iš sektinų pavyzdžių yra Kauno „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos veikla). Deja, kitose mokyklose, net ir pasinaudojus galimybe pradinėse klasėse vietoj fizinio lavinimo pamokų įvesti liaudies šokį, dažniausiai dirbti kviečiami tik stilizuotų šokių mokymo patirtį turintys choreografai. Tad nenuostabu, kad jie pamokose apsiriboja sau įprastu sceniniu repertuaru, o mokiniams nesudaroma galimybė įsisavinti autentiško šokio, tinkančio natūraliam šokėjų bendravimui ir laisvalaikio praturtinimui.

Su tradiciniu šokiu siejama pasilinksminimo funkcija yra viena ryškiausių. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, ankstyviausi šokiai susiformavo būtent kaip džiaugsmingų emocijų išraiška. Didele dalimi akcentuojant būtent šią funkciją Europoje prieš gerą šimtmetį ėmė formuotis liaudies šokių „gaivinimo“ judėjimas. Jo tikslas – propaguoti šokį kaip žmonių saviraiškos formą ir tam tikrą laisvalaikio praleidimo būdą (neskaitant jau minėtų patriotinės ir švietėjiškos funkcijų). Judėjimas visų pirma įkūrė tradicinių šokių draugijas. Pirmoji tokia įkurta 1893 m. Švedijoje (Svenska Folkdansens Vanner, liet. „Švedų liaudies šokio draugai“). Netrukus analogiškos draugijos įsikūrė Danijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Škotijoje ir įvairiose kitose Europos šalyse. Šis judėjimas Europoje XX a. augo, propaguodamas liaudies šokį kaip sveiką, ekspresyvų ir patriotinį laisvalaikio praleidimo būdą. Tai tapo nacionalinės savimonės išraiška, deklaruojančia tikslą išsaugoti liaudies kultūrą ir ją integruoti į vaikų bei suaugusiųjų švietimą.

Kalbant apie šokio stilistikos raidą, galima pastebėti, kad klubuose tradiciniai šokiai įgyja vis naujesnių formų, repertuaras pasipildo iš kitų šalių išmoktais šokiais. Visai tai nekeista – visuomet pasilinksminimų šokiai, skirtingai negu apeiginės paskirties, daug greičiau kinta, kadangi pramogaujant ieškoma vis naujesnių, atraktyvių formų, veikia mados dėsniai. Šiuolaikiniuse klubuose vykstantis procesas yra savotiškas XIX a. vykusios ryškios tradicinių šokių kaitos ir migracijos po Europą atitikmuo.

Nauja tradicinio šokio pakilimo banga prasidėjo 6 – 7 dešimtmetyje. Tuo metu į Skandinavijos šokių draugijas ir klubus įsiliejo nauja jaunimo karta, Vengrijoje ėmė kurtis vadinamieji „šokių namai“ – atliko ir edukacinės veiklos, ir laisvalaikiui skirto klubo funkcijas. Pastaraisiais metais tradicinių šokių klubai aktyviai kuriasi Lenkijoje, Estijoje ir Latvijoje. Lietuvoje toks klubas ėmė veikti Vilniuje prieš trejus metus. Kiekvieną ketvirtadienį, šiltuoju metų laiku Vilniaus mokytojų namų kieme, o šaltuoju ant Tauro kalno esančio restorano „Mulen Ružas” patalpose visi norintys gali išmokti šokti tardicinių lietuviškų šokių. Panaši veikla jau prasideda ir Kaune. Skirtingai negu kitose Europos valstybese, Lietuvoje tokio pobūdžio klubai beveik negauna valstybės paramos ir išsilaiko tik dėl entuziastų pastangų. Visgi tikimasi, kad ateityje ši situacija turėtų pasitaisyti, nes Europos Sąjungoje klubinei tradicinių šokių veiklai skiriamas nemažas dėmesys, be to, ima megztis pirmieji tarptautinio bendradarbiavimo ryšiai.

XIX a. aktyvėjant kontaktams tarp atskirų kultūrinių grupių, šokiai tapo labai mobilūs – kartu su muzikantais, baletmeisteriais, kareiviais, pirkliais ir kitais keliauninkais „keliavo“ po įvairias šalis, iš kaimo į miestą ir atgal. Tokiu būdu visoje Europoje sparčiai išpopuliarėjo kadriliai, polkos, valsai ir kiti poriniai šokiai. Kiekvienoje šalyje jie įgavo savitų bruožų, tačiau išsaugojo daug bendraeuropietiškų panašumų. Idomu, kad kaimiškos polkos ir valsai, patobulinti baletmeisterių, turtinguose salonuose sugebėjo tapti netgi gero tono ženklu – savotiška manija. Polkų ir valsų įsitvirtinimas salonuose buvo toks ryškus, kad šokių tyrėjai, pamiršę kaimišką šių šokių kilmę, juos atskyrė nuo tradicinių šokių (priskyrė vien balinių šokių grupei). Tik XX a. viduryje valsai ir polkos vėl buvo įtrauktos į bendrus liaudies choreografijos tyrimus.

Pastarąjį šimtmetį Europoje vykstantis liaudies šokio judėjimas pateikė puikių pavyzdžių, kaip kaimo šokis įgauna naujų formų ir per klubinę veiklą prigyja miestuose. Tai paneigia Lietuvoje propaguojamą nuomonę, kad tradicinė kultūra gali gyvuoti tik kaime, o šiam sunykus, neišvengiamai turi nugrimzti į praeitį ir senosios kūrybos tęstinumas.

Pastaruoju metu visuotinai auga dėmesys dar vienai tradicinio šokio funkcijai – linksminamajai. Ji šiek tiek skiriasi nuo pasilinksminimo funkcijos, nes aiškiai atskiria atlikėjus nuo žiūrovų. Vienus priskiria paslaugų teikėjams, kitus – paslaugų vartotojams. Linksminamoji funkcija ėmė formuotis dar senovėje, dėl to net buvo susidaręs profesionalių šokėjų socialinis sluoksnis.

Pirmieji profesionalai šokėjai, kurių funkcija buvo linksminti svečius privačiuose vakarėliuose sudėtingais miminiais ar akrobatinio pobūdžio šokiais, atsirado senovės Egipte. Spėjama, kad ir senovės Kretoje buvo specialiai rengiami šokėjai – profesionalūs linksmintojai. Beje, yra žinoma, kad ir karališkosios šeimos atstovai mokėję šokti. Senovės Graikijoje šokis buvo edukacijos dalis. Taigi šokti mokėjo bene visi, taip palaipsniui susiformavo profesionalių šokėjų – linksmintojų sluoksnis. Laikydamiesi papročio linksmintis po iškilmingos vakarienės, šokiams, ankstyvesniu laikotarpiu, vadovaudavo patys šeimininkai (įtraukdami ir svečius), o vėliau – imta samdyti profesionalius šokėjus.

Didžiausio populiarumo profesionalių linksmintojų sluoksnis Graikijoje susilaukė V – IV a. pr. Kristų. Graikai pirmieji vergus mokė būti linksmintojais. Visgi šis reiškinys labiausiai plėtotas senovės Romoje. Čia šokis nebeteko iki tol buvusio aukšto statuso, bet linksminamoji funkcija vis dar buvo likusi, tik įgavusi brutalias ir stulbinančias formas. Įsigalint krikščionybei (kuri iš dalies perėmė senovės hebrajų požiūrį), visų pirma buvo uždrausti tie šokiai, kurie turėjo linksminamąją funkciją.

Vien linksminimui skirti šokiai kinta daug sparčiau, nes juos veikia autorinė stilizacija. Jeigu lieka tik linksminamoji funkcija, ji paverčia šokį parodomuoju. Tai keičia liaudies šokio prigimtį, priartėjama prie komercinės ar profesionalaus šokio funkcijos. Toks nuo seno gyvavęs dėsningumas šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įgauna vis didesnį pagreiti. Kuo toliau, tuo labiau imama propaguoti tradicinį šokį kaip linksminamąją priemonę – ne tik per folklorinių ansamblių pasirodymus koncertuose ar festivaliuose, bet ir tradicinių patiekalų restoranuose, aukštuomenės priėmimuose. Žvelgiant į ateitį galima spėti, kad Lietuvoje ši funkcija gerokai plėtosis augant paslaugų įvairovei. Nacionalinė kultūra paverčiama preke dėl besiformuojančių naujų, su tradicijų propagavimu susijusių, verslo šakų (pvz., kaimo turizmas).

Lieka aptarti vieną iš seniausių tradicinių šokių funkcijų – apeiginę. Ji, daugumos mokslininkų nuomone, paskatino šokio ir, apskritai, žmogaus ankstyvosios kūrybos, sinkretiškos savo pobūdžiu, atsiradimą. Ši funkcija kinta, kai prarandama konkrečią apeigų sistemą pagimdžiusi pasaulėžiūra. Galima pastebėti, kad būtent apeiginės choreografijos atžvilgiu pirmiausiai išryškėja visiškai skirtingi atskirų visuomenės sluoksnių požiūriai (išpažįstančių skirtingas religijas arba priklausančių skirtingoms klasėms – aukštuomenei ir prastuomenei). Toks visuomenės susiskaidymas apeiginių šokių atžvilgiu yra žinomas jau nuo antikos laikų.

Aukštesniųjų sluoksnių smerkiamas požiūris į liaudies atliekamus apeiginius šokius atsiskleidė senovės Graikijoje. Platonas savo darbuose užsiminė apie iniciacijų šokius, pabrėždamas jų orginį ir „gašlų“ pobūdį, kuris buvęs nepriimtinas „civilizuotiems piliečiams“. Takoskyra tarp skirtingų visuomenės sluoksnių ėmė augti Romos imperijos laikais. Tuomet derlingumo skatinimui skirti šokiai palaipsniui virto gašliais, persipynė su besaikiu girtuokliavimu ir paleistuvystėmis, todėl kilmingieji ignoruodavo. Įsigalėjus krikščionybei, apeiginiai šokiai (ypač laidotuvių) buvo nuolat smerkiami ir draudžiami.

Apeiginė tradicinių šokių funkcija visame pasaulyje palaipsniui menkėja arba įgauna kitų funkcijų (reprezentacinės, komercinės) požymius, paverčiant apeigas parodomuoju dalyku. Dėl pasikeitusios pasaulėžiūros ar kitų priežasčių kintant tradicijoms, apeiginiai šokiai dėsningai virsta linksminamaisiais arba pereina į vaikų folkloro kategoriją. Suprantama, tuomet šokiuose taip pat atsiranda kai kurių pakitimų.

Beje, lietuvių choreografijos šaltiniuose iki pat XIX a. dažniausiai minimi tik apeiginiai šokiai. Ypač galime pasigirti išlikusiais gana gausiais duomenimis apie kalendorinių apeigų ir vestuvinius šokius. Iki pat XIX a. pabaigos valstiečių sluoksnyje išliko beveik visa perėjimo apeigų (gimtuvių, iniciacijų, vestuvių ir laidotuvių) choreografijos sistema. Tačiau vėliau lietuvių apeiginė choreografija patyrė gana staigų nuosmukį: paskutinieji apeiginių šokių gyvavimo paliudijimai dažniausiai nurodo ribą – Pirmąjį pasaulinį karą. Ilgiausiai išliko vestuvinė choreografija, kai kurie jos motyvai gyvuoja net šiuolaikinėse vestuvėse. Pyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse dar kai kur šokamas jaunosios tėų šokis, vyksta jaunosios šokdinimo apeiga (iš pradžių su visai pabroliais, paskui su visomis pamergėmis).

Pastaruoju metu Lietuvoje kai kuriuose visuomenės sluoksniuose galima pastebėti savotišką apeiginės choreografijos atgimimą. Kelis dešimtmečius kartu su folklorinio judėjimo pradžia ėmė formuotis unikalus reiškinys – folkloro puoselėtojaii, švęsdami vestuves, kalendorinės ar kitas šventes, bando rekonstruoti senuosius šokius. Nors ši tendencija gyvuoja gana uždarame visuomenės rate, tačiau galimybę plėstis galima įžvelgti. Profesionalūs vestuvių organizatoriai vis dažniau susidomi senaisiais papročiais. Būna, kad net pavieniai žmonės nori atšvęsti savo vestuves „senoviškai“, įtraukdami ir apeiginių šokių rekonstrukcijas.

Taigi Lietuvoje tradicinio šokio funkcijos atsiskleidžia įvairiai: edukacinė ir pasilinksminimo funkcijos išnaudojamos dar nepakankamai, tautinio solidarumo išraiškos funkcija nespėjo galutinai susikristalizuoti, tik linksminamoji funkcija įgauna ryškią perspektyvą plėtotis. Visą tradicinio šokio raida Lietuvoje netinkama linkme gali pakreipti klaidingai dėl šokių stilizacijos interpretuojama lietuviškosios choreografijos reprezentacija. Be abejonės, tokia situacija didele dalimi priklauso nuo žiniasklaidos dėmesio, valstybinės kultūros politikos bei švietimo ir mokslo institucijų pasirinktos liaudies choreografijos plėtojimo krypties, kuri, deja, iki šiol yra žymiai palankesnė stilizuotoms lietuvių liaudies šokio formoms nei autentiškoms.