Svajonė apie tobulą pasaulį

Buvo saulėta, graži pavasario popietė. Medžiai jau išskleidė savo naujus, žalius lapus. Paukščiai, sugrįžę iš tolimų kraštų, ar sėkmingai ištvėrę žiemą čia, čirškė įvairiausiais balsais skelbdami pavasarį. Ir žmonės pagyvėjo. Nusimetę storus ir šiltus apdarus, patraukė į gatves pakvėpuoti įvairiausių kvapų pilnu oru.

“Viena iš triukšmingų miesto gatvių, gėrėdamasi švelniais saulės spinduliais, dvylikametė Gabija žingsniavo į atrakcionų parką. Ten ji ketino susitikti su draugais ir smagiai praleisti tokią nuostabią dieną, kai sėdėti namuose būtų tiesiog nuodėmė. Gabija stebėjosi, kiek daug šiandien mieste žmonių. Visi jie zujo gatvėmis, traukė į parkus. Ir seni, ir jauni – visi net nesusimąstydami troško išvysti tą atbudimą, tą jaunystę, kuri visuomet pavasariais taip žavi žmones. Visas miestas šiandien sujudo, o Gabijai patiko būti to klegesio, juoko, bruzdesio sūkury.

Atrakcionai buvo įsikūrę gražiame parke. Senų medžių viršūnės kilo aukštai į dangų, retkarčiais net aplenkdamos įspūdingas karuseles. Čia šios dienos nepaprastumas jautėsi dar labiau. Nutolus mašinų gaudesiui, geriau girdėjosi besidžiaugiančių šiluma žvirblių čirškesys. Gabija stabtelėjo, kad atidžiau įsiklausytų. O jie tik čirškė be jokios tvarkos, melodijos ar susitarimo. Tai tebuvo džiaugsmo išraiška. Panašiai krykščia maži vaikai, nesugebėdami kitaip išreikšti juos apėmusio džiaugsmo. Ir ta palaima tas begalinis jėgų antplūdis apėmė Gabiją.

Dvylikametė sėdosi ant suoliuko greta aukštų tujų, kur tarėsi susitikti su draugais, bet tą akimirką prieš mergaitės akis išnėrė mažas paukščiukas. Jis kelis kartus energingai suplasnojo, bet, nesugebėjęs išsilaikyti ore, nukrito ant šaligatvio. Gabija kiek sutriko po tokio netikėto įvykio. Ji pamanė, kad paukštis yra labai jaunas ir nekaip mokantis skraidyti. Mergaitė atsargiai prisiartino prie mažylio ir švelniai paėmė jį į delną. Tai buvo žvirblis. Jis ėmė suspurdėti bandydamas ištrūkti iš Gabijos rankų, bet mergaitė jo nepaleido. Žvirblis išgąstingai žiūrėjo į ją, tartum į didžiausią savo priešą. “Matyt paukštelio lizdas yra tujoje, o, kai ji mėgino atsisėsti ant suoliuko, žvirblis išsigando ir bandė pabėgti” pamanė Gabija. Ji atsargiai praskyrė tujos šakeles ir čia išvydo nedidelį lizdelį, kuriame tupėjo dar du žvirblio broliai. Labai labai švelniai, kad neišgąsdintų tų dviejų, Gabija įkėlė jaunąjį skrajūną atgal į lizdą.

Nespėjus žvirblio gelbėtojai atsisėsti, pasirodė ir jos draugai. Vaikai linksmai plepėdami patraukė į atrakcionų parką. Daugeliui žmonių darbo diena dar buvo nepasibaigus, tad čia smagiai laiką leido paaugliai, grįžę iš mokyklos, ir mamos su mažamečiais vaikais. O, kaip Gabijai patinka stebėti tuos mažylius, važinėjančius mašinomis, ar besisupančius sūpynėse! Dar smagiau jai buvo matyti vaikų mamas, kurios tiesiog šviečia, matydamos laimingus savo vaikus.

-Antai “Velnio ratas”, – tarė Gabijos draugė Viktorija. – Manau mums reikėtų pradėti nuo ten.
-Jūs eikit, o aš palauksiu ant suoliuko, – tarė Gabija. Artūras klausiamai pakėlė antakį. – Kai paskutinį kartą sukausi, mane supykino, – nusišypsojo mergaitė.

Sėdėdama ant suoliuko ji matė, kaip ratas pradeda pamažu suktis ir kilti aukštyn. Jos draugai Vika, Evaldas ir Artūras iš pradžių smagiai kikeno, bet pamažu surimtėjo, jų veidai ištyso, akys išsiplėtė. Vaikų balsai susiliejo su klykiančių pramogautojų riksmais. Tuo tarpu Gabija užsižiūrėjo į du spalvingus drugelius, žaidžiančius mažame gėlyne. Jie skraidė nuo vieno žiedo prie kito, lengvai plazdendami sparneliais. Tai susitikdami, tai vėl vienas nuo kito truputį atitoldami, jie kilo aukštyn, paskui vėl nusileisdavo ant žiedų. Kitapus gėlyno Gabija išvydo jauną kačiuką. Jis buvo labai gražus: juodas su baltom letenytėm ir nosyte. Didelėmis geltonomis akimis jis atidžiai sekė žaidžiančius drugelius. Staiga katinėlis pritūpė ir nusitaikė. Mindžiodamas užpakalinėmis kojytėmis kačiukas laukė tinkamos progos pulti. Gabijai suspaudė širdį, ji negalėjo leisti, kad katinas savo žaidimams sugautų drugelį, kurio gyvenimas ir taip labai trumpas. Mergaitė greitai atsistojo ir staigiu mostu išgąsdino kačiuką. Šis mikliai spruko į šalį. Atsisukusi Gabija jau nebematė drugelių. Jie, matyt, taip pat išsigando savo gynėjos.
Netrukus atėjo ir Gabijos draugai, vis dar išsigandę ir išblyškę, drebančiom kojom ir rankom.
-Tik jau nesakykit, kad išsigandot kelių metrų aukščio – kandžiai šyptelėjo Gabija.
Evaldas tik pašnairavo į draugę, bet nieko nesakė. Suvalgę po didelę porciją ledų ir atsigavę po paskutinės atrakcijos, draugai nutarė pasivažinėti “Linksmaisiais kalneliais”. Tai buvo mėgstamiausia Gabijos karuselė. Ji pirmoji įšoko į vagonėlį. Visi tvirtai prisisegė diržus ir netrukus pajudėjo. Iš pradžių lėtai, vos važiuodamas traukinukas pakilo į pirmąjį kalniuką. Nuriedėjo greičiau ir vėl kilo vis didindamas greitį. Greitai prieš akis išdygo aukščiausias kalnelis. Traukinukas tratėdamas įkopė į jį ir akimirkai sustojo pačioje viršūnėje. Gabija nepaprastai mėgo tą akimirką. Tuomet ji likdavo viena su dangumi. Jis toks, mėlynas, ranka pasiekiamas ir toks didelis, neaprėpiamas. Lengvas vėjas vos vos kedeno Gabijos plaukus. Jos širdis tą vienintelę akimirką susiliejo su dangaus platybe… O paskui begalinis kritimas žemyn. Vėjas plaiksto mergaitės plaukus, plėšo drabužius, dreskia galvą nuo kūno. Tas kritimas atrodo toks staigus ir greitas po akimirkos ramybės! Gabijos širdis nerimsta, jaudinasi, dreba. Mergaitei atrodo, kad toks turėtų būti skrydis. Taip turėtų jaustis ereliai, laisvi, galingi, visagaliai, sklandantys aukštai danguje, kai pagauti vėjo gūsio yra nešami vis aukštyn, o paskui papuola į duobę, atsistoja ant begalinės, nematomos bedugnės krašto ir krenta… Gabija užsimerkia. Dabar ji tik jaučia visu savo kūnu kaip kyla aukštyn tą trumpą pauzę prieš bedugnę ir kritimą… Su lig kiekvienu ratu tos akimirkos būna vis trumpesnės, o kritimas vis greitesnis, vis aršesnis darosi vėjas, jis niršta nepajėgdamas pasiglemžti Gabijos su savimi…

Paskui traukinys sustoja.

Diena buvo įspūdinga, bet galiausiai atėjo vakaras. Namie keturių draugų laukė pasiilgę tėvai ir neruoštos pamokos. Kiek liūdni, kad reikia išsiskirti, bet pilni gerų emocijų jie susitarė susitikti rytojaus dieną mokykloje. Gabija gyveno visai netoli atrakcionų parko, tik priešingoje pusėje negu jos draugai, tad jai teko eiti vienai. Palinkėjusi “labos nakties” savo bendraklasiams, Gabija pasuko namo.

Pavasario saulė jau nebešvietė ir žmonių buvo kur kas mažiau. Visas miestas dar nenusiramino, bet jau snūduriavo besigėrėdamas paskutinių saulės spindulių nurausvintu dangumi. Oras buvo gaivus. Vakare miestas atrodė be galo gražiai. Prieblandoje nebesimatė purvo, pritilo mašinų triukšmas, parduotuvių vitrinose įsižiebė šviesos. Gabija vis dar užkerėta to erelio skrydžio “Linksmaisiais kalniukais” palengva ėjo link namų. Mergaitei atrodė, kad ji galėtų amžinai gėrėtis ją supančiais vaizdais. Širdyje buvo taip gera. Ji nužvelgė kelis praeivius, daugiausia jaunas poras. Vaikinai ir merginos vaikščiojo susikibę už rankų. Taip malonu buvo į juos žiūrėti. Toli, prie perėjos, Gabija pastebėjo seną vyriškį su akiniais, lazdele ir žila barzda. Susikūprinęs ir nudelbęs akis į žemę senukas stovėjo prie perėjos jau gerą valandėlę. Kelis kartus buvo užsidegęs žalias šviesoforas, bet jis nepajudėjo. Gabija sustojo prie senuko.
-Atleiskit, pone, gal galėčiau jums kuo padėti? – pasiteiravo Gabija.
-O, maloningasis Dieve, ačiū tau! – Pakėlęs galvą sušuko senukas. – Jau visą valandą čia stoviu. Būk maloni, vaikeli, jei tik nesunku gal gali padėti pereiti man šią plačią gatvę. Niekaip nesuprantu, kada tos mašinos sustoja. Matai, senatvė, klausa susilpnėjo.

“Kaip keistai šneka šis žmogus” – nusistebėjo mergaitė. Ji paėmė senuko ranką ir atsargiai ėmė vesti jį per gatvę. Vyriškis ėjo lėtai skrupulingai lazdele baksnodamas į asfaltą. Gabija suprato, kad jis aklas. Mergaitę išmušė raudonis. Jai pasidarė gėda, kad negali šiam maloniam senukui niekuo daugiau padėti, tik pervesti per gatvę. Įveikęs “plačią gatvę”, senukas atsisuko ir nusišypsojo:
-Labai ačiū, vaikeli. Nežinau, kaip tau atsidėkoti.
-Tikrai nereikia, pone, gal aš galėčiau dar kuo nors padėti?
-Ne, ir taip esu tau dėkingas. Tesaugo tave gerieji angelai.

Tiek tepasakęs jis pasisuko ir, atidžiai baksnodamas lazdele į grindinį, nuėjo tolyn šaligatviu. Gabija dar minutėlę pastovėjo, lydėdama senuką akimis. Jai buvo taip liūdna, pikta ir apmaudu, kad pasaulis yra toks žiaurus, negailestingas ir neteisingas, vieniems duodamas, o iš kitų atimdamas. Mergaitės gomurį suspaudė ašarų gumulas. O, kaip ji norėtų padaryti šį pasaulį geresnį, gražesnį, tobulesnį! Deja, ji negali nieko pakeisti, nes yra tik paprastas miesto vaikas su savomis svajonėmis, nelaimėmis ir rūpesčiais. Ji paprasčiausiai nepajėgia…

Ach!.. Koks minkštas Gabijai atrodė patalas po ilgos, pilnos įvairiausių emocijų dienos. Ji buvo labai pavargusi. Mergaitė nepajėgė apie nieką galvoti. Kambaryje tvyrojo tyla. Gabija greitai nurimo ir jau buvo bepasinerianti į miego karaliją, kai išvydo pievą be galo be krašto didelę, pilną žiedų, bičių ir drugelių. Maža mergaitė bėgiojo po pievą gaudydama drugelius. Ūmai Gabija pajuto, kad tai keturmetė ji bėgioja. Vienas ryškiai raudonas drugelis praskrenda pro pat mergaitės akis ir apsukęs ratą apie jos galvą nuskrenda tolyn. Gabija gaudo plaštakę, o ji vis bėga nerūpestingai plazdendama po pievą, vis labiau tolsta. Mergaite vejasi įdek tik kojos neša. Pagaliau drugelis nutupia ant pienės žiedo. Gabija stabteli, pritupia k lėtai artinasi prie drugelio. Jis mojuoja raudonais sparneliais. Tik visai prisiartinusi Gabija pastebi sudėtingą raštą iš šviesesnių ir tamsesnių ornamentų ant plaštakės sparnelių. Mergaitė susidomėjusi įsmeigia akis į drugelį. Sparneliai jai atrodo tokie trapūs ir švelnūs. Gabijai be galo norisi juos paglostyti. Ji jau tiesia ranką, bet staiga drugelis suplasnoja savo dailiais sparneliais ir pakyla nuo geltono kaip saulė žiedo. Pagautas lengvo vėjo jis kildamas aukštyn skrenda link didelio ąžuolo, augančio ant kalno. Ji taip norėjo paglostyti drugelį. Juk nieko blogo jam nelinkėjo. O šis taip nedraugiškai ėmė ir pabėgo. Gabija nevalingai pasuka ąžuolo link. Rodos, pievoje pražydo dar daugiau įvairiaspalvių žiedų. Gėlės tarytum moja nuliūdusiai mergaitei, tačiau ji nieko nemato. Ir saulė jos nebešildo. Išdykėlis vėjas, lengvai kedendamas plaukus, kviečia Gabiją pagauti jį laukuose. Tačiau mergaitė nebenusiteikusi žaisti. Mėlynos jos akys stebi seną, čia amžių amžius augantį ąžuolą, jo tvirtas, galingas šakas, tamsiai žalius lapus, šlamančius vėjyje.

Gabija lipa į kalną vingiuotu, žolėmis apaugusiu takeliu. Aukštos pakelės smilgos maloniai kutena jos kojas, o karšta žemė svilina mergaitės padus. Vos pasiekusi kalno viršūnę, Gabija išvysta keistą jaunuolį, sėdintį atsirėmusį į storą ąžuolo kamieną. Ji visiškai nebijo ir net nenustemba matydama jį su dideliais, baltų plunksnų sparnais už nugaros ir iš po juodų plaukų sruogų kyšančias dideles, į viršų siaurėjančias ausis. Nepažįstamasis maloniai nusišypso.

-Sėskis, – melodingu balsu taria jis.
Gabija prisėda ant žemės atsiremdama į ąžuolo kamieną. Už nugaros ji jaučia pulsuojant amžiną gyvybę. Mergaitę apgaubia maloni vėsa ir ramybė. “Čia labai graži ir keista šalis,” – pagalvojo Gabija, – “Įdomu, kur ji yra”. Tarsi atsakydamas į mergaitės klausimą prabyla jaunuolis:
-Čia, šios pievos vietoje, bus naujas pasaulis, Tavo pasaulis, Gabija. Nuo šiandien pradėsi jį kurti. Kiekvienas tavo darbas darys šį pasaulį arba gražesnį, geresnį, didingesnį ir tobulesnį, arba atvirkščiai. Viskas priklauso tik nuo tavęs, mano mieloji Gabija. Iki šiandien aš buvau tavo angelu sargu, bet nuo dabar tau manęs nebeprireiks, nes tu pati tapsi angelu.

Jaunuolis nutilo. Gabija žiūrėjo į tolį bandydama suvokti, kaip ji, paprasta mergaitė, gali sukurti ištisą pasaulį… Juk tai milžiniška atsakomybė. O kodėl būtent ji? Juk Gabija niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito vaiko. O kas, jei ji suklys? Juk Gabija gali suklysti, ji – žmogus…
-Bet aš… aš nesugebėsiu, – tyliai ištarė mergaitė. Jos angelas sargas nusišypsojo:
-Gabija, tu turi didelę ir gerą širdį. Būsi puikus angelas, – jaunuolio veidas kiek surimtėjo. – Tai didelė atsakomybė. Matai, visus pasaulius sukūrė angelai. Jie karta iš kartos, stengėsi, klydo ir mokėsi iš savo pirmtakų klaidų. Net atsirado posakis “tobulybei ribų nėra”. Kadangi Žemė toli gražu nėra tobula, atėjo eilė naujam pasauliui. Tik nepamiršk to, kad angelai turi skleisti gėrį, ir jie gali tai padaryti lengviau už paprastus mirtinguosius, bet toli gražu ne geriu. Su lig naujom galimybėn atsirado ir didesnė atsakomybė, nes kiekvienas darbas, tiek žmogaus, tiek angelo, turi vienokę ar kitokią pasekmę. Tik angelas yra atsakingas už du pasaulius: tą, kuriame gyvena, ir tą, kurį kuria. Galiu tau patarti tik tiek – nepasimesk tarp grožio ir gėrio. Mat grožis yra laikinas, o, jei jis amžinas, tuomet jis nebegyvas. Tik gėris gali būti amžinas. Prašau, niekada to nepamiršk, – angelo akys buvo tokios švelnios ir kartu tokios gilios. Gabija pastebėjo ten dar kažką. Baimę? Ne, tik begalinį nerimą ir rūpestį.
Jaunuolis ištiesė ranką ir įdėjo kažką į mergaitės delną.

Gabija atgniaužė pirštus. Jos dėme gulėjo gintaro gabaliukas. Jis buvo ryškiai raudonos spalvos su į vidų įsiliejusiu baltu gintaru, tarsi jį būtų daręs menininkas, žiūrėdamas į dangų. Už “debesų” slėpėsi drugelis. Tai buvo ta pati plaštakė, su kuria Gabija žaidė prieš valandėlę. Mergaitės širdį kažkas apraizgė lediniais pirštais: juk ji tik žaide! “Grožis yra laikinas, o jei jis amžinas tuomet jis nebegyvas. Tik gėris gali būti amžinas,” – ore nuskriejo angelo balsas. Gabija pakėlė akis, norėdama paprašyti angelo pagalbos, bet prie amžinojo ąžuolo sėdėjo ji viena. Mergaitė greitai pašoko ant kojų ir nužvelgė visą pievą aplinkui, bet ten nieko nebuvo, tik margaspalvių gėlių jūra, banguojanti nuo švelnaus vėjo.
Išaušo graži diena. Maloni rytinė saulė prasiskverbė pro užuolaidos kraštą ir glostė Gabijos veidą. Mergaitė mėgo ryte vartytis šiltuose pataluose. Deja šiandien ji neturėjo tam laiko. Greitai atsikėlusi ji nubėgo į virtuvę. Mama ruošė sočius pusryčius.
-Kaip miegojai? – pasiteiravo ji dukters.
-Sapnavau labai keistą sapną, – kramtydama sumuštinį, atsakė Gabija, – Na, jau eisiu, nes pavėluosiu į pamokas.

Lauke virė gyvenimas. Kiekvieną rytą visas miestas sujunda. Žmonės keliauja į darbovietes, mokyklas, darželius, universitetus ir t. t. Pilni troleibusai, nuolatiniai mašinų kamščiai, begalė avarijų, nepertraukiami pėsčiųjų srautai. Gabija viso šito nemėgsta. Ji stengiasi visuomet eiti iki mokyklos pėsčia. Ir šiandien ji patraukė įprastu maršrutu.

Pavasarį eiti į mokyklą sunku. Vis šiltesni orai vilioja vaikus į lauką. Nebesinori ruošti namų darbų, o tik šėlti su draugais iki išnaktų. Tuo tarpu mokytojai ne ką tesušvelnėja. Jie įsitikinę, kad reikia mokytis iki paskutinės mokslo metų dienos.

Ir greičiausiai jie teisūs, bet Gabijai nepatinka reiklūs mokytojai. Šiandien jai ypač sunkiai sekėsi galvoti apie eilėraštį, kurį turėjo išmokti mintinai. Mergaitė žinojo mokanti jį netvirtai, tačiau pakeliui niekaip negalėjo prisiversti eilėraštį pasikartoti. Mintys vis lėkė atgal, į vakarykštes karuseles.

Staiga visas Gabijos mintis nutraukė keistas vaizdinys. Ji išvydo mažą berniuką, su raudona sportine kepurėle ir džinsiniu švarkeliu. Jis ėjo per gatvę tiesiai į lekiantį sunkvežimį. Vairuotojas stabdo, ratai net cypia, bet mašinos suvaldyti jam nepavyksta. Berniukas guli kraujo klane po milžiniškos mašinos ratais… vizija išnyko. Gabiją apėmė baimė ir šaltis. Aplinkui niekas nepasikeitė. Žmonės ėjo kaip ėję. Mašinos važiavo nepaliaujamu srautu. Mergaitė apsigręžė. Prie raudono šviesoforo stovėjo keletas automobilių. Gabiją sustingo. Ji išvydo tą patį sunkvežimį, kurį regėjo prieš akimirką, ramiai stovintį prie pėsčiųjų perėjos. Mergaitė karštligiškai ėmė dairytis. O žmonių buvo tokia daugybė! Tarp jų pastebėti mažą berniuką buvo sunku. Gabija matė nieko nenujaučiantį policininką, ramiai stovintį ir laukiantį netvarkingų vairuotojų, kad galėtų juos nubausti. Berniuko nebuvo nei priekyje, nei už nugaros. Gabijai darėsi baisu. Ūmai ji išvydo storą moterį, einančią su dviem vaikais. Mažesniajam ant galvos buvo raudoną sportinė kepuraitė. Gabija jau norėjo bėgti artyn, bet vaikas buvo ne su džinsiniu švarkeliu. Mergaitė nusivylusi dar kartą bergždžiai apsidairė. Galbūt taip nutiko ankščiau? Ne, ji kraustosi iš proto. Juk tai buvo haliucinacija! Ir dar tas keistas sapnas… Gabija susiėmė rankomis už galvos, tris kartus giliai įkvėpė bandydama nusiraminti. Ir tada mergaitė pastebėjo mažą berniuką su raudona kepurėle ir džinsiniu švarkeliu. Tai buvo jis. Akimirką dvylikametė pasimetė. Jos ausis pasiekė, žaliai šviesai užsidegus, pradedančių važiuoti mašinų keliamas triukšmas. Mergaitė pasileido bėgti. Ji vikriai landžiojo tarp žmonių, o mašinos vis artėjo. Gabijai atrodė, kad ji bėga be galo lėtai, o automobiliai tokie greiti. Jos širdis netilpo krūtinėje. Mergaitė matė, kaip vaikas mažais žingsneliais priartėjo prie perėjos ir nulipo nuo šaligatvio. Gabija pradėjo bėgti dar greičiau. Ji jautė už nugaros vis artėjantį grėsmingąjį sunkvežimį. Suspėti buvo beveik neįmanoma. Pagaliau Gabija pasiekė perėją. O gatvė buvo tokia plati! Mergaitė matė stojančias mašinas. Pradėjo cypti stabdomo sunkvežimio ratai. Berniukas išsigandęs ir pasimetęs sustojo prieš milžinišką nevaldomą mašimą. Gabija bėgo taip greitai, kad, rodės, ji nebelietė kojomis žemės. Ji tiesiog skrido per gatvę. Netoliese stovėjusiam policininkui šmėkštelėjo, kad jis mato angelą, mojuojantį dideliais, baltais sparnais, bet po akimirkos jis matė tik mergaitę, nenumaldomai artėjančią prie vaiko. Sunkvežimis jau buvo visai čia pat. Gabija sugriebė berniuką į glėbį. Tvirtai spausdama vaiką prie krūtinės, ji perskriejo likusį kelio galą. Kai Gabija pagaliau paleido vaiką, jos kojos drebėjo. Prie berniuko pribėgo ašaromis apsipylusi mama. Gabija pajuto nustebusius žmonių žvilgsnius įsmeigtus į ją. Mergaitė nemėgo būti dėmesio centre, tad greitu žingsniu pasišalino iš įvykio vietos. Kažkoks vyras dar bandė ją vytis, bet galiausiai grįžo prie vaiko. Gabija sutrikusi nuėjo iki mokyklos. Ji nebežinojo, net ką ir begalvoti. Vizija išsipildė, o jeigu pildosi ir jos sapnas? Mergaitė nedrįso sau to pripažinti, bet, bėgdama per gatvę, ji jautė tą patį, kaip ir sukantis “Linksmaisiais kalniukais”, tą patį, ką jaučia erelis. Tokios mintys nedavė dvylikametei ramybės visą dieną. Po pamokų ji susitiko su draugais mokyklos kieme. Vika, visa švytinti, atbėgo pasigirti:
-Aš šią naktį sapnavau, kad laimėsiu raiškiojo skaitymo konkurse pirmąją vietą! Ir žinot ką? Aš laimėjau! – juokėsi Gabijos klasiokė.
-Sapnai kartais išsipildo, – nusišypsojo Evaldas.
Tą vakarą Gabija ilgai negalėjo užmigti. Ji vis galvojo apie dienos įvykius. Mergaitė neleido sau jų susieti į vieną visumą. Tik, kai Gabijai pavyko įtikinti save, kad vakarykštis sapnas – vizija, ir vaiko išgelbėjimas buvo tik virtinė sutapimų, ji pagaliau užmigo.

Gabija pabudo anksti šeštadienį. Mergaitė nejudėdama gulėjo šiltuose pataluose. Ji vis galvojo apie savo svajonę. Dvylikametė visuomet troško padaryti šią žemę gražesnę ir geresnę. O dabar, kai atsirado tokia galimybė, Gabija nebežinojo, nuo ko pradėti… Taip, šią naktį mergaitė vėl sapnavo pievą. Ji nebebuvo tuščia. Ten ėmė augti medžiai. Jie dar buvo visai jauni, bet Gabija tikėjo, kad jos pasaulyje užaugs didelis ir gražus miškas. Ten dar nebuvo jokio gyvūno. Mergaitei reikės labai pasistengti, kad sukurtų tinkamas sąlygas įsikurti jos pasaulyje gyvūnams, o dar labiau – žmonėms. Tačiau ji neketino nusileisti jokiems sunkumams Gabijos galva net ūžė nuo begalės minčių. Ji vėl ėmė svajoti, svarstyti, koks bus jos pasaulis, ką ji darys, kaip elgsis ir kaip kas vakarą keliaus ten. Gabija norėjo šaukti visiems apie tą laimę, bet nesugebėjo ištarti nė žodžio. Savo dienoraštyje mergaitė teparašė vieną vienintelį sakinį: “Viskas dar tik prasideda.”

Aukšta juodaplaukė moteris ankstų šeštadienio rytą ėjo gatve.
-Labas rytas, – pasisveikino ji su laikraščių pardavėju, – Kokios šiandien naujienos?
-Daug rašoma apie rinkimus, artėjančius abiturientų brandos egzaminus. “Lietuvos ryte” yra labai įdomus straipsnis apie paauglę, kuri išgelbėjo keturių metų berniuką. Liudininkai sako, kad ji buvo tarytum su sparnais.
-Tikrai? Dar vienas angelas bandantis sukurti tobulą pasaulį? Nė vienam tai nepavyko! Ir tikrai nepavyks, – moteris šaltai nusišypsojo. Pardavėją net nukratė šiurpas nuo ledinio jos balso. Juodaplaukei nueinant jaunuoliui pasirodė, kad jis išgirdo balsą sklandantį ore:
-Nebūk tokia tikra. Visuomet yra pirmas kartas! – atsakė kažkas piktajai moteriai.

Rugilė Stanytė