Stebuklingas šulinys

Gyveno kartą mergina vardu Elenytė. Ji buvo našlaitė ir gyveno su savo tėvu, kuris daug dirbo, ir pamote bei tos dukra Egle. Tėvas savo dukrą labai mylėjo, o pamotė jos nekentė. Elenytės sesuo Eglė buvo tinginė ir nepaklusni, todėl visus darbus turėjo atlikti Elenytė. Kiekvieną dieną ji turėdavo atsikelti penktą valandą ryto. Elenytė šėrė savo mylimus gyvulius, tvarkė namus, nešiojo vandenį iš šulinio. Ją mylėjo visi: kaimynai, gyvuliai, žvėrys ir paukščiai.

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Pamotė, nesulaukusi savo dukros, pasiuntė Elenytę prie šulinio. Mergina pamatė tą senelį toje pačioje vietoje, padėjo pasemti vandens ir paklausė jo apie savo seserį. Tas nusijuokė ir pasakė, kad Eglė yra šulinio dugne ir ten dar gali būti labai ilgai. Tokiu būdu jis nubaudė Eglę. Elenytė pravirko ir paprašė jo, kad išvaduotų seserį. Senelis pasakė, kad tai padarys, jei Elenytė taps jo žmona. Toji ilgai negalvojusi sutiko, pabučiavo jį, o tas pavirto gražiu princu. Jis papasakojo, kad piktoji ragana užkeikė jį, o Elenytė jį išvadavo. Princas išleido Eglę iš šulinio, o Elenytė su savo vyru gyveno ilgai ir laimingai.

Vika Kazankova