SKAMP – “Angata”
Dabar nesiaiškinsim, kas yra angata, nes ne tai esmė. Klausydamas šio albumo, užsimaniau stiklo viskio ir suktinuko kvapnaus tabako. Kaip jums atrodo—ar man paliko albumas gerą įspūdį ar ne?.. Žinoma, taip. Taip visa savo esybe dėl nepaprasto, o labiau neįprasto lietuviams vokalistės balso. Jau banalu kalbėti apie perfect dainininkės balsą, kalbėkime apie muzikos aranžavimą. Kam turėčiau būri dėkingas už pagundą išgerti taurių gėrimų ir užtraukti kvapnaus dūmo? Ginkdie, neagituoju skaitytojų, mano ir amžius – ne jų… Ar dėl to “kalti” muzikos aranžuotojai, ar minėta vokalistė, ar bendras leidybinės muzikos kompanijos ir visų jau minėtų institucijų darnus darbas ir noras atlikti viską taip puikiai, kaip dabar leidžia Lietuvos ekonominė situacija ir tautinis mentalitetas? “Blatnas” dainų stilius neskamba banaliai, tikrai dvelkia ir stipriai vakarietiška kultūra. Kaip tuščiai gali skambėti mano pastabos, prie viso to mes jau esam pripratę, ir vakarietiška kultūra, ir blatnumas, kuris gali būti ir stačiokiškas, panevėžietiškas… Tačiau tikslus derinys, metalų lydinys, kurį išpuoselėjo Skamp, tapo tikrų tikriausiu kalaviju. Kalavijas silpnas, jei metalo vijos nedera viena su kita. Čia Skamp’ams viskas dera, pasitenkini šiame kratinyje išgirdęs tikrą lietuvių kalbą. Rudi plaukai, moters deklaruojamas aktyvumas, lyderiavimas. Daugeliui šaltų Lietuvos vaikinų patinka visa tai, nes nauja, neišmėginta, raudonplaukė užsienietė kviečia juos dvikovon, kur iš anksto žinoma, jog ji leimės (nes ji turi klausą). Kodėl jie varo popsą, o vaizduoja reperius, – tai citata iš dainos teksto…Niekaip negaliu apibrėžti muzikos stiliaus, gal funky – jis arčiausiai būtų, bet tai nesvarbu.
Skamp’ams stilių įvairovė ir jų rėmai tik trukdo, o ne padeda. Sluoksniuota visuomenė skuba priskirti arba atmesti grupę dėl jos grojimo stiliaus, bet retas įsiklauso, ar jam patinka tai, ką jis girdi, ar nepatinka. Ir dar viena įdomi pastaba – jei Skamp būtų išleidę tokį albumą, tarkime, kad ir 1992, jį visuomenė būtų įvertinusi taip pat, kaip ir dabar. Sensacingiausias mano pastebėjimas būtų toks: klausydamasis muzikos, nejaučiu, kad ji man būtų nauja, būdama tikrai šviežia ir progresyvi, ji sentimentali (Skamp patys tai suprato “pakabindami” projektui ir A. Mamontovą), viską aš jau esu girdėjęs, man tai be galo pažįstama – gal iš senų roko įrašų, gal iš bendražmogiško vertinimo kriterijų, kurie nekinta per amžius, gal tiesiog muzika taip pavyko, jog sunku atsakyti, kodėl taip yra. Jei taip atsitinka, tai rodo grupės muzikos apogėjų, jiems pavyko, jei klausytojas nesuka sau galvos, kodėl jam tai patinka (aiškinimas netinka pigiai restoranų muzikai). Cow and Chicken, animacinis filmukas, jo semplą (garsinę ištrauką) girdime albume kaip ir daugelį eksperimentų su paimtais garsais iš TV. Gal tai kiti Skamp – sutešlėjęs amerikonas, krovikas ar bedarbis, apsikabinęs alaus skardinę prie televizoriaus, nuo ryto iki vakaro leidžiantis tuščiai laiką – kaip Byvis ir Tešlagalvis…
